Mežiryčų Šventosios Trejybės stačiatikių vienuolynas (ukr. Троїцький Межиріцький чоловічий монастир) – XV–XVII a. vienuolyno-tvirtovės pastatų kompleksas, išsidėstęs Mežiryčų kaime, 4 km nuo Ostrogo, Voluinėje, Ukrainoje. Pagal savo išplanavimo, pastatų kompozicijos, kurioje susijungia sakraliniai kulto, pasaulietiniai ir gynybiniai gotikos ir renesanso stiliaus pastatai, unikalumą, vienuolyno kompleksas priklauso Ukrainos saugotinų paminklų grupei, registro Nr. 605/0 – 605/5.

1386 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Vytautas Didysis Mežyričų kaimą padovanojo Fiodorui Ostragiškiui (stačiatikių šventasis).^[1]

Ostrogiškiai buvo uolūs stačiatikybės rėmėjai.^[2] 1396 m. kunigaikštis Vasilijus Ostrogiškis fundavo pilies vienuolyno statybą ant Vilijos upės kranto. Vienuolynas pastatytas XV-XVI a. sandūroje. Jonas Ostrogiškis rėmė medinės švč. Trejybės cerkvės statybą.^[3] Mediniai statiniai kentėjo nuo totorių antpuolių, kurių metu buvo tiesiog sudeginami. XV a. čia pastatyta mūrinė cerkvė, kuri išsaugota iki šių dienų. Tuo metu tai buvo viena didžiausių cerkvių Voluinėje. 1603 m. Jonušas Ostrogiškis, kuris buvo katalikas, šv. Trejybės vienuolyną perdavė Pranciškonams. Vienuolynas 1606–1610 m. buvo perstatytas. 1866 m. vienuolynas vėl grąžintas stačiatikių cerkvei.

Iš 1571 m. vienuolyno inventorizacijos akto žinoma, jog jau tuomet vienuolyną supo storos gynybinės akmeninės sienos, užsibaigusios tarpsieniniais merlonais arba dantukais. Jų aukštis 5–6 m, storis 1,3–1,5 m. Iš išorės sienas supo gilus griovys. Iš vidinės pusės sienos buvo apkaltos medžiu. Šalia stovėjo akmeninė varpinė. Į vienuolyną vedė medinis tiltas. Prie šiaurinės ir pietinės sakralinio pastato pusės buvo pristatyti du simetriški dviaukščiai vienuolyno gyvenamieji korpusai. Pilies aptvaro kampuose pastatyti keturi apvalaus plano trijų pakopų gynybiniai bokštai. Visuose trijuose bokštų aukštuose įrengtos šaudymo angos. Bokštai uždengti kūgio formos stogais.^[4]

1605 m. Mežiryčai, išrūpinus Jonušui Ostrogiškiui, gavo Magdeburgo teises. Miesteliui buvo leista statyti rotušę, prekybos kioskus, pirtį, taip pat du kartus per metus surengti mugę. Visa tai Mežiryčai gavo dėka juose stovinčio vienuolyno.^[5]

1648 m. Mežirycuose apsistojo Bogdanas Chmelnickis. Jo kazokai suniokojo miestelį. Tačiau vienuolynas išliko.

1820 m. vienuolyne kilo gaisras, kurio metu sudegė vienuolyno biblioteka. Joje buvo priskaičiuojama 1900 tomų knygų. 1866 m. Pranciškonų vienuolynas buvo reorganizuotas, jo bažnyčia vėl tapo stačiatikių cerkve.^[6] XX a. pradžioje vienuolyno komplekse buvo padarytas kapitalinis remontas. Sakralinių pastatų sienos buvo ištapytos dailininko V.Jermakovo paveikslais ir freskomis.^[7] 1930 m. vienuolynas buvo uždarytas. Naujai atidarytas 1991 m. Jame veikia dvasininkų rengimo mokykla.

Jį sudaro šv. Trejybės cerkvė, dvi koplyčios, varpinė ir gyvenamieji pastatai. Vienuolynas valdo 4 hektarus žemės. Vienuolyne saugoma stebuklingoji Mežiryčo Dievo motinos ikona, kurią vienuolynui 1582 m. padovanojo kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis.

Vienuolyno teritorijoje yra išlikęs senovinis lauko pečius su kaminu – specifinis statinys, skirtas vienuolyno-pilies apsaugininkams. Tai vienintelis tokios paskirties statinys, išlikęs Europoje.^[8]

Taip pat yra išlikęs gynybinės sienos fragmentas – Zaslavo vartai.

Mežiryčo vienuolynas įtrauktas į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.^[9]

Mežiryčo vienuolyną kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.

• Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
• Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
• Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
• Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
• Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [4]
• Лесик О. В. Троїцький монастир-фортеця у Межирічі// Лесик О. В. Замки та монастирі України. ― Львів, Світ, 1993. С.48.
• Rawita Gawroński F. Klasztor oo. Franciszkanów w Międzyrzeczu Ostrogskim: Szkic historyczny // Przewodnik naukowy i literacki. 1917. s. 943–960.
• Molendziński K. Klasztor pofranciszkański w Międzyrzeczu Ostrogskim. Równe 1935.
• Маслов Л. Церква Св. Трійці в Межирічі-Острожському // Наша Батьківщина. 1937. Ч. 6. с. 131–137.
• Kałamajska-Saied M. Krakowski zlotnik w Międzyrzeczu Ostrogskim // Sztuka kresów wschodnich. Kraków 1994. T. 1. s. 133–137.
• Годованюк О. Троїцький монастир-фортеця у Межиричі-Острозькому та його місце в розвитку монументального зодчества України XV–XVII ст. // Архітектурна спадщина України. 1995. Вип. 2. с. 62-78.
• Луц В. Ікона Богородиці Одигітрії з Троїцької церкви Межиріцького монастиря// Zamojszczyzna i Wołyń w minionym tysiącleciu: Historia, kultura, sztuka. Zamość 2000. s. 117–119.
• Ричков П., Луц В. Архітектурно-мистецька спадщина князів Острозьких. Київ 2002. ISBN 966-575-035-6.
• Межиріч Острозький // «Ї». Волинський усе-світ. № 49.