Metatonija (gr. meta 'po, už, per' + gr. tonos 'kirtis, priegaidė') – kalbotyros terminas, kuriuo vadinama priegaidžių kaita žodžio šaknyje, kartais priesagoje,^[1] prielinksniuose ir juos atitinkančiuose priešdėliuose, pavyzdžiui: kárštas – kar̃štis, kùrpė – kur̃pius, várna – var̃nas, léisiu – leĩs (šaknyse); raudónas – raudõnis, perkū́nas – lakū̃nas, lentýna – krikštỹnos, karalíenė – vakariẽnė (priesagose); nuõ – núotaka, į̃ – į́mautė, põ – póžymis, priẽ – príežodis, priẽš – príešnuodis (prielinksnis – priešdėlis). Kai kirtis persikelia taip pat ir į kitą skiemenį, toks reiškinys vadinamas metatakse (píemenį – piemẽnę). Į metataksę galima žvelgti kaip į kirčio perkėlimo ir metatonijos derinį. Terminas metatonija dažniausiai vartojamas kalbant apie kirčiavimo reiškinius baltų ir slavų kalbose, kuriose matyti daugybė priegaidžių kaitos atvejų, taip pat metatonija reiškėsi senojoje graikų kalboje.

Lietuvoje metatoniją daugiausia yra tyrę K. Būga ir D. Mikulėnienė.^[1]

• Kapović, Mate (2008), "Razvoj hrvatske akcentuacije", Filologija (Zagreb: Hrvatska akademija znanosti i umjetnosti) 51: 1–39 
• Derksen, Rick (1996), Metatony in Baltic, Amsterdam-Atlanta: Rodopi