Morisas Vlaminkas (pranc. Maurice de Vlaminck, 1883–1955 m.) – XX a. Prancūzijos tapytojas, grafikas, iliustratorius, rašytojas. Vienas garsiausių prancūzų fovizmo dailės atstovų.
Biografija
Morisas Vlaminkas gimė 1876 m. balandžio 4 d. Paryžiuje. Jo tėvas Edmond Julien de Vlaminck ir motina Josephine Grillet buvo muzikantai. 1892 m. Morisas Vlaminkas apsigyveno Šatu kaime prie Paryžiaus, jaunystėje užsidirbdavo grodamas smuiku ir lenktyniaudamas profesionaliu dviratininku. 1894 m. vedė Suzanne Berly, su kuria susilaukė 3 vaikų. 1897−1900 m. atliko karinę tarnybą. 1900 m. dar karinėje tarnyboje jis susitiko A. Dereną, pradėjo rimtai tapyti, rašyti į anarchistinius Paryžiaus žurnalus. Kartu su A. Derenu nuomojo studiją Šatu, tapė Senos upės pakrančių vaizdus. 1901 m. jam didelį įspūdį padarė V. van Gogo kūrybos paroda, kuri paskatino M. Vlaminką naudoti maksimaliai raiškias grynas spalvas.
Pirmą kartą M. Vlaminko vienas paveikslas eksponuotas 1904 m. bendroje parodoje Berthe Weill galerijoje Paryžiuje. 1905 m. M. Vlaminko kūriniai eskponuoti Nepriklausomųjų parodoje Paryžiuje ir vėliau Rudens salone kartu su kitais artimais tapytojais, A. Matisu, A. Derenu. Kaip ir kiti fovistai, M. Vlaminkas naudojo dažų spalvas kaip tapybos galios priemones pačias savaime − jis jų nemaišydavo, užnešdavo dažus ant drobės tiesiai iš tūbelės ir išsklaidydavo grubiais teptuko potėpiais. M. Vlaminkas buvo savamokslis dailininkas, atmetė praeities meistrų kūrybą ir teigė, kad jis esą nebuvo įkėlęs kojos į Luvrą − praeities dailininkų kūrinių didžiausią muziejų Paryžiuje. 1902−1907 m. jis publikavo tris savo parašytus sentimentalius romanus. Maždaug apie 1905 m. M. Vlaminko pirmoji santuoka suiro.
1907 m. įvyko pirmojo M. Vlaminko personalinė paroda Volaro galerijoje Paryžiuje. M. Vlaminko kūryba pradėjo keistis, kai jis 1907 m. pamatė retrospektyvinę P. Sezano parodą. Jo spalvos tapo nebe tokios ryškios, potėpiai nebe tokie drastiški, paveiksluose labiau išryškėjo struktūros elementai. Maždaug nuo 1912 m. jo kūryba tapo labiau realistine, ekspresyvia. 1918 m. M. Vlaminkas pasitraukė iš Paryžiaus į provinciją, įsigijo kaimo sodybą Veksene, apie 40 km nuo Paryžiaus. Daugiausiai tapė peizažus ir natiurmortus, atsidavė mėgstamam pomėgiui lenktyniauti automobiliais. 1920 m. jis vedė ilgametę draugę Berthe Combe, su kuria susilaukė dar dviejų vaikų. 1925 m. M. Vlaminkas apsigyveno La Tourillière kaimo sodyboje prie Rueil-la-Gadelière kaimo (Eras ir Luara) apie 125 km nuo Paryžiaus. M. Vlaminkas iliustravo knygas, yra parašęs keletą autobiografinių kūrinių, kurių pirmoji atsiminimų knyga „Tournant Dangereux“ išleista 1929 m.
1941 m. M. Vlaminkas dėl nacistinės valdžios spaudimo prisijungė prie Prancūzijos menininkų grupės, kuri apsilankė Vokietijoje. Šį faktą plačiai panaudojo fašistinė propaganda. 1943 m. M. Vlaminkas publikavo kritikos knygą „Portraits avant Deces“, kurioje išreiškė labai kritinį požiūrį į modernųjį meną, kurį taip pat atmetė fašistinė ideologija. Po Antrojo pasaulinio karo dailininkas trumpam buvo suimtas, tardytas. 1954 m. eksponavo Venecijos bienalėje. 1955 m. M. Vlaminkas buvo priimtas į Belgijos karališkąją akademiją (dailininko tėvas buvo kilęs iš Flandrijos). Morisas Vlaminkas mirė 1958 m. spalio 11 d. savo sodyboje Rueil-la-Gadelière kaimo vietovėje (Eras ir Luara). Jis buvo audringo charakterio ir tuo atliepė savo dailės pobūdžiui. Kartą M. Vlaminkas parašė perfrazuodamas karalių Liudviką XIV: „Aš esu fovizmas“. Iš tikro Anri Matisas ir Alberas Markė su grynų spalvų tapyba pradėjo eksperimentuoti 1898 m., anksčiau už M. Vlaminką.
Kūrinių galerijos
Šaltiniai