Matte yra naudojamas fotografijoje ir specialiųjų efektų gamyboje kino filmuose, siekiant du ar daugiau elementų sujungti į vientisą galutinį vaizdą. Matte yra dažniausiai naudojamas siekiant sujungti pirmo plano vaizdą (pavyzdžiui, aktorius ar erdvėlaivį) su antro plano vaizdu (vaizdinga perspektyva, žvaigždžių ir planetų lauku). Šiuo atveju, matte yra nupieštas fonas. Filme ar jo scenoje matte gali būti fiziškai didžiulės nudažytos drobės dalis, kurioje vaizduojamos didelių vaizdingų peizažų erdvės.

Kine matte principas reikalauja užmaskuoti tam tikras filmo emulsijos vietas tam, kad būtų galima pasirinkti, kurios sritys bus atidengtos. Tačiau, daug sudėtingų specialiųjų efektų scenų įtraukia daugybę atskirų atvaizdo elementų, reikalaujančių itin sudėtingo matte panaudojimo ir jų sluoksniavimo vienas ant kito. Paprasto matte pavyzdys: mes norime pavaizduoti grupę aktorių priešais parduotuvę, didžiuliu miestu aplink ir dangumi virš jos stogo. Mes turėtume du vaizdus – aktorius ir miesto bei dangaus atvaizdus – sujungti trečiame. Tai reikalautų dviejų matte (kitaip vadinamų kaukių). Viena matte užmaskuotų viską virš parduotuvės stogo, o kita viską po juo. Naudodami šitas kaukes – matte – ir kopijuodami du vaizdus į trečią, mes galime sujungti paveikslus išvengdami dvigubo vaiduokliško atvaizdavimo. Filmuose tai statiško matte pavyzdys, kur kaukės forma nesikeičia nuo vieno rėmelio iki kito. Kitiems kadrams gali reikėti kintančio matte, norint užmaskuoti judančių objektų (tokių kaip žmonės ar erdvėlaiviai) formas. Tai vadinama keliaujančiais matte. Nors judantys matte suteikia didesnę laisvę kompozicijai ir judėjimui, juos daug sunkiau įgyvendinti. Chroma key technika, kuri pašalina visus tam tikros spalvos plotus iš įrašo (šnekamojoje kalboje yra dažnai vadinama „mėlynuoju ekranu“ (angl. bluescreen) arba „žaliuoju ekranu“ (angl. greenscreen), yra geriausiai žinoma ir plačiausiai naudojama moderni technologija, norint sukurti judančius matte, nors rotoskopo ir daugialypės judėjimo kontrolės metodai taip pat buvo naudojami praeityje. Kompiuteriu sukurti vaizdai, statiški ar animuoti, yra taip pat dažnai vaizduojami naudojant permatomą foną ir skaitmeninį padengimą ant įrašyto filmo naudojant tokį patį principą kaip ir matte – skaitmeninę atvaizdo kaukę.

Matte yra labai sena technika, siekianti brolių Liumjierų laikus. Pradžioje matte kadras buvo sukurtas kino filmų kūrėjų, užtamsinančių foną su išpjautomis kortelėmis. Gyvai filmuojant scenos dalį, filmo fono dalis nebuvo parodyta. Kai tik gyvas veiksmas buvo nufilmuotas, skirtinga iškarpa būdavo padedama po gyvu veiksmu. Filmas būtų atsuktas atgal ir kino filmų kūrėjai nufilmuotų naują foną. Ši technika buvo žinoma kaip in-camera matte ir XIX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo laikoma naujove, o ne rimtu specialiuoju efektu. Geras ankstyvasis šio metodo pavyzdys yra matomas filme „Didysis traukinio apiplėšimas“ (The Great Train Robbery, 1903). Šiame filme technika yra naudojama patalpinant traukinį už bilietų kasos lango ir vėliau judančiam fonui už bagažo vagono traukinio filmavimo aikštelėje. Tuo metu kita technika, vadinama stiklo kadru (angl. glass set), taip pat buvo naudojama. Stiklo kadras buvo padarytas piešiant detales ant stiklo ir tada jas jungiant su gyvu veiksmu, siekiant sukurti detalizuotą aplinką. Pirmieji stiklo kadrai yra priskiriami.^[1]

Norman Dawn ASC pirmasis plėtojo matte kadrų naudojimą XX a. pradžioje. Dawn įpynė stiklo kadrus į daugelį savo filmų, tokių kaip „Missions of California“,^[2] ir panaudojo stiklo kadrus revoliucionizuojant in-camera matte. Dabar užuot filmuodami veiksmo scenas realioje vietoje, filmų kūrėjai kaip ir anksčiau naudoja iškarpų korteles veiksmui nufilmuoti, tada atsuka filmą ir perkelia jį į kamerą, sukurtą virpesiams minimalizuoti. Tada kino filmų kūrėjai filmuotų stiklo kadrą vietoje gyvo veiksmo antro plano. Sudėtinis rezultatas yra pakankamai geros kokybės, kadangi matte linija – perėjimo iš gyvo veiksmo į nupieštą antrą planą vieta – yra daug stabilesnė. Taip pat nauja in-camera matte yra daug naudingesnė kainos atžvilgiu, kadangi stiklas neturi būti paruoštas tą dieną, kada yra filmuojamas gyvas veiksmas. Vienas neigiamas šio metodo aspektas buvo dėl filmo pasirodymo dukart atsirandanti nuolatinė rizika atsitiktinai perlaikyti filmą ir sugadinti anksčiau nufilmuotą medžiagą.

In-camera matte kadrai buvo naudojami iki XX a. 3-iojo dešimtmečio, kai kino filmų kokybė pradėjo augti. Tuo metu atsirado nauja technika, žinoma kaip bi-pack kameros metodas. Ši technika buvo panaši į in-camera matte kadrus, bet priklausė nuo pirmojo (originalaus) pozityvo kaip dublerio. Tokiu būdu, jei medžiaga būtų prarasta, originalas būtų išsaugotas. Apie 1925-uosius buvo išrastas kitas matte gaminimo būdas. Vienas iš senų matte trūkumų buvo jos linijos stacionarumas. Joks tiesioginis kontaktas tarp gyvo veiksmo ir matte antrojo plano nebuvo įmanomas. Keliaujanti matte tai pakeitė. Nors keliaujanti matte buvo panaši į in-camera ar bi-pack matte, šio matte linija keitė kiekvieną kadrą. Kino filmų kūrėjai galėjo naudoti technologiją, panašią į bi-pack metodą, dalį gyvo veiksmo paversdami pačiu matte, taip leidžiant aktoriams judėti aplinkui veiksmo vietą bei foną ir tokiu būdu pilnai integruotis į aplinką. Juosta „The Thief of Bagdad“ (1940) parodė didžiulį keliaujančio matte šuolį į priekį ir tais metais laimėjusi „Oskarą“ už vizualiuosius efektus pirmąjį kartą pristatė mėlynojo ekrano techniką, sukurtą Larry Buttler. Tačiau, šis metodas reikalavo daug laiko ir kiekvienas kadras turėjo būti apdorotas rankomis.

Kompiuteriai atėjo į pagalbą XX amžiaus pabaigoje. Septintajame dešimtmetyje Petro Vlahos ištobulino judesius kontroliuojančių kino kamerų naudojimą mėlynajame ekrane ir už tai gavo „Oskaro“ apdovanojimą. Devintajame dešimtmetyje buvo išrasti pirmieji skaitmeniniai matte, skaitmeniniai mėlynieji ekranai ir kompiuterizuotos pirmosios nelinijinės filmuotos medžiagos redagavimo sistemos. Aštuntajame dešimtmetyje buvo išrastas ir 9-ajame deš. į mėlynojo ekrano procesus integruotas Alpha kompozitas, kuriame skaitmeniniai vaizdai gali būti dalinai permatomi taip pat kaip ir tradicinės animacijos natūralioje būsenoje. Skaitmeninis mėlynojo ekrano panaudojimas prasidėjo su 9-jo deš. filmu „Žvaigždžių karai: epizodas V – imperija kontratakuoja“, už kurį Richard Edlund laimėjo „Oskarą“ dėl savo sukurto nepaprasto skirtingas matte kombinuojančio juostos kopijavimo aparato. Tačiau, šis procesas vis tiek buvo dalinai analogiškas. Pirmas visiškai skaitmeninis matte planas buvo sukurtas dailininko Chris Evans 1985 m. filmo „Jaunasis Šerlokas Holmsas“ (Young Sherlock Holmes) scenai, vaizduojančiai kompiuterinė animaciją – riterį, šokantį nuo vitražinio lango. Evans pirmiausia nupiešė langą akriliniais dažais, tada nuskenavo piešinį į LucasFilm Pixar sistema tolesnei skaitmeninei manipuliacijai. Kompiuterinė animacija puikiai susiliejo su skaitmenine matte, tai ko pasiekti nebūtų buvę įmanoma su tradicine matte.^[3] Modernioje eroje beveik visos modernios matte yra sukurtos naudojant skaitmeninį video redagavimą ir chroma key techniką – skaitmeninė mėlynojo ekrano generalizaciją – dabar yra pasiekiama net namų kompiuteriuose.

In-camera matte kadras, taip pat žinomas kaip Dawn procesas (angl. Dawn Process)^[4], yra sukuriamas įtaisant stiklo gabalą priešais kamerą. Juodi dažai yra užtepami ant tų stiklo vietų, kuriose fonas bus pakeistas. Tada aktoriai yra filmuojami naudojant minimalų kiekį aplinkos elementų. Režisierius nufilmuoja keletą papildomų minučių metražo, kuris bus naudojamas kaip bandymų juosta. Tada matte dailininkas formuoja bandomąją juostą (su pajuodintomis vietomis kadre) ir numato „matte’uoto“ kadro rėmelį ant įtaisyto stiklo stovo. Šis bandomasis metražinis klipas yra naudojamas kaip nuoroda dažant foną ar peizažą ant naujo stiklo gabalo. Gyvo veiksmo stiklo dalis yra nudažoma juodai, tada daugiau bandomojo montažo yra eksponuojama, siekiant pritaikyti ir patvirtinti spalvą, atitinkančią kraštinę liniją. Tada lemiamos „matte’uotos“ gyvo veiksmo scenos (su norėtais aktoriais ir veiksmais) vietos yra įmontuotos, siekiant sulieti dažytus elementus į juodus plotus. Lygūs juodi dažai, uždėti ant stiklo, sustabdo šviesą, sklindančią iš uždengtos filmo dalies, taip užkertant kelią dvigubai paslėptų gyvo veiksmo scenų ekspozicijai.

Norint pradėti bi-pack matte filmavimą, pirmiausia nufilmuojama gyvo veiksmo dalis. Filmas yra įkeliamas ir pavaizduotas ant stiklo dalies, kuri buvo pirmiausia nuspalvinta juodai, o po to baltai.^[5] Matte menininkas nusprendžia, kur bus matte linija ir nubrėžia ją ant stiklo, po to nupiešia foną ar peizažą, kuris bus pridėtas. Kai užbaigiamas paveikslas, artistas atsikrato nereikalingų dažų stikle, kurie buvo užtepti ant gyvo veiksmo scenų.^[6] Originalus montažas ir švari kino filmo dalis yra pakraunami į bi-pack originalią juostą tam, kad ji pereitų per švaraus filmo užraktą. Stiklas yra apšviečiamas iš nugaros, tam kad kai abi juostos sukasi, vien tik gyvai filmuotas veiksmas būtų perkeltas į galutinį filmą. Tada originalaus montažo juosta yra pašalinama ir juodos medžiagos gabalas yra padedamas už stiklo. Stiklas yra apšviečiamas iš priekio, nauja juosta yra atsukama atgal ir paleidžiama dar kartą. Juodas uždangalas apsaugo jau eksponuotą medžiagą nuo jos parodymo dar kartą. Antro plano peizažas pridedamas prie gyvo veiksmo.

Matte filmų kūrimo procese yra taip pat naudojamas norint sukurti plačiaekranį efektą. Šio proceso metu standartinio rėmelio viršus ir apačia yra užmaskuoti juodais ruožais, t. y. filmo kopija turi storą rėmelio juostą. Tada rėmelis, esantis didžiajame rėme, yra padidinamas tam, kad užpildytų ekraną rodant filmą kino teatre.

Todėl šiame „užmaskuotame plačiajame ekrane“ vaizdas turintis 1,85:1 kadro formatą yra sukurtas, naudojant standartinį 1,37:1 rėmelį ir užmaskuotas iš viršaus ir apačios. Jei filmas užmaskuojamas filmavimo metu, tai vadinama kietuoju matte (angl. hard matte) dėl jo aštrių kampų. Priešingai, jeigu pilnas rėmelis užpildomas filmavimo metu ir kino mechanikas priklauso nuo viršaus ir apačios matte kino filmo rodymo metu, tai yra vadinama švelniuoju matte (angl. soft matte) dėl to, kad diafragmos plokštelė yra ne ant centrinės plokštumos ir dėl to sukelia neaštrius kampus.

Vaizdajuostėse panašus efektas yra naudojamas rodyti plačiaekranius filmus tradiciniame 1,33:1 televizoriaus ekrane. Šiuo atveju procesas yra vadinamas angl. letterboxing. Tačiau taikant pašto letterboxing metodą, vaizdo viršus ir apačia nėra užmaskuoti. Vaizdas yra „nustumiamas“ toliau ekrane, taip jį padarant mažesniu. Paprastai kalbant, plačiaekraniame filme žiūrovas gali matyti pilną vaizdą kairėje ir dešinėje paveikslėlio pusėse. Tai paprastai nesimatytų filme, televizijoje jį rodant plačiaekraniame ekrane, tokiu būdu pasiekiant tariamą plačiaekranį efektą kvadrato formos televizoriuje. Taikant letterboxing metodą, vaizdo viršus yra šiek tiek žemiau, apačia šiek tiek aukščiau, o nenaudojama ekrano dalis yra užspalvinta juodai. „Švelniojo matte“ filmo perkėlimas į namų video formatą su pilnu atidengtu rėmeliu (taip pašalinant matte ekrano viršuje ir apačioje) yra vadinamas „atviru matte perkėlimu“. Priešingai, „švelniojo matte“ filmo perlkėlimas į namų video formatą su nepaliestu matte vadinamas „uždaru matte perkėlimu“.

„Atliekų matte“ (angl. garbage matte) dažnai yra ranka pieštas, kartais greitai padarytas, skirtas panaikinti tokias paveikslo dalis, kurių kiti procesai, tokie kaip mėlynasis ekranas, nepanaikintų. Pavadinimas atsirado dėl fakto, kad matte panaikina „atliekas“ iš procedūriškai pagaminto vaizdo. „Atliekos“ gali būti įranga, laikanti maketą, ar šviesos tinklelis mėlynojo ekrano viršuje.

Matte taip pat gali priversti įtraukti vaizdo dalis, kurios kitaip būtų panaikintos, pavyzdžiui, per daug mėlynos spalvos atsispindėjimo ant blizgančio modelio („mėlynos spalvos išsiliejimas“), bet šiuo atveju techniškai tai neturėtų būti vadinama „atliekomis“ (nors jos gali būti sukurtos naudojant tuos pačius įrankius).

• Chromakey
• Specialieji efektai
• Plačiaekranis

• Mark Cotta Vaz; Craig Barron: The Invisible Art: The Legends of Movie Matte Painting, Chronicle Books, 2002; ISBN 0-8118-4515-X
• Peter Ellenshaw; Ellenshaw Under Glass - Going to the Matte for Disney Archyvuota kopija 2008-05-19 iš Wayback Machine projekto.
• Richard Rickitt: Special Effects: The History and Technique. Billboard Books; 2nd edition, 2007; ISBN 0-8230-8408-6.