Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Matas Valeika (1878 m. rugsėjo 11d. – 1937 m. birželio 1 d.) – farmacininkas, knygnešys bei aktyvus visuomenininkas, labiausiai nusipelnęs kaip lietuvybės platintojas bei lietuvių farmacininkų vienytojas.

Matas Valeika gimė 1878 metais rugsėjo 11 dieną Tetirvinų kaime, Pasvalio rajone. Nuo mažens turėjo glaudų ryšį su garsiais žmonėmis: Jurgiu Bieliniu ir 1929–1938 m. Lietuvos ministru pirmininku Juozu Tūbeliu, kuris pirmasis suformavo Mato Valeikos požiūrį į lietuvybės išsaugojimo svarbą esant carinės Rusijos sudėtyje. Būtent Jurgio Bielinio paskatino Matą Valeiką būti knygnešiu. Tuo tarpu Juozas Tūbelis prisidėjo prie praktinio tokio požiūrio įgyvendinimo: 1897 m. kartu su Matu Valeika į Liepoją gabeno draudžiamas lietuviškas knygas. Bausmės už tokią anticarinę veiklą nepavyko išvengti – M. Valeika buvo tardomas, išmestas iš gimnazijos ir galiausiai ištremtas į Taliną.

Taline Matas Valeika susipažino su Lietuvos kalbininku Jonu Jablonskiu, kuris paskatino jį pasirinkti farmacininko kelią. Kadangi į kitas gimnazijas taip pat nebuvo priimtas M. Valeika turėjo rinktis specialybę, kurią norint įgyti gimnazijos baigimas nėra būtinas. Farmacininko profesija tam tiko – užteko tik keturių gimnazijos klasių baigimo.

Pasirinkęs farmacininko kelią, M. Valeika galvojo apie savo ateitį Lietuvoje. Tuo metu daugelis šios profesijos atstovų lietuvių buvo išsibarstę po visą carinės Rusijos teritoriją, dėl esą prastų sąlygų tėvynėje. Matas Valeika, nuo mažens augęs kaip lietuvybės puoselėtojas, 1901 metais, būdamas vos 23 metų, jis inicijavo pirmosios lietuvių farmacininkų kruopelės įsteigimą. Vėliau panaši organizacija įsteigta ir Maskvoje. Jų tikslas – suburti kolegas lietuvius į vieną būrį ir kartu žadinti lietuvybę bei šviesti žmones. Periodikoje keldamas aršias diskusijas apie blogą lietuvių farmacininkų elgesį, jis siekė juos išprovokuoti viešai pasisakyti. Tai turėjo paskatinti kolegas bendrauti, kad ir turint skirtingą požiūrį į esamą situaciją. Tokia situacija jau leido vis garsiau kalbėti ir apie „farmaceutų“ sąjungos įkūrimą.^[1]

Matas Valeika labai vertinamas dėl savo darbo lietuvybės puoselėjimui. Jis visada svajojo gyventi Lietuvoje, todėl, kai susitaupė pakankamą kiekį pinigų, čia įsteigė vaistinę. Ši vaistinė buvo įkurta Giedraičiuose. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – Matas Valeika stengėsi surasti vietą, kurioje galėtų vykdyti ne tik savo kaip farmacininko, bet ir kaip lietuvybės puoselėtojo veiklą. Giedraičiai buvo sulenkėjusi gyvenvietė, todėl čia buvo geros sąlygos įgyvendinti savo idėjas.

Matas Valeika veikė dviem frontais: prieš carinę valdžią ir lenkėjimo plitimą Lietuvoje. Ir nors buvo persekiojamas abiejų priešų atstovų, savo veiklos neapleido. Matas Valeika džiaugėsi kalbėdamas lietuviškai savo vaistinėje, sugrąžindamas tautiečius į lietuvybę bei provokuodamas valdžios atsaką į savo veiklą. Šią savo veiklą, požiūrį ir gyvenimo faktus farmacininkas atskleidžia 1934 metais savo išleistoje knygoje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“.

Matas Valeika už savo nuopelnus Lietuvai 1934 metais buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Mirė 1937 metais birželio 1 dieną.^{[2] [3]}