Mangalūru (kan. ಮಂಗಳೂರು = Maṅgaḷūru), dar žinomas kaip Mangaloras (angl. Mangalore), Kudla (tul. ಕುಡ್ಲ) – miestas pietų Indijoje, Karnatakoje, Arabijos jūros pakrantėje (Malabaro krante), Tulu Nadu krašte (tulų žemėse), prie Netravatės ir Gurupuros žiočių. Tai svarbiausias Karnatakos jūrinis uostas – išvežama kava, anakardžiai, santalas, prieskoniai. Vystoma tradicinė puodininkystė ir keramika, kavos ir kitų žemės ūkio žaliavų perdirbimas, veikia cheminių trąšų gamykla.[2] Turizmas.
Mangalūru garsėja gerais paplūdimiais. Yra miesto globėjos Mangaladevi šventykla (IX a.), taip pat Šivos Gokarnathešvaros (Kurdolyje, 1912 m.), Šivos Mandžunathos (Kadryje) šventyklos, Šv. Aloyzo koplyčia (1878 m.), Šv. Rožinio Mergelės katedra (1568 m.), stebėjimo bokštas (1784 m.).
Gyventojai
Religinė gyventojų sudėtis (2011 m.): hinduistai – 68,99 %, musulmonai – 17,4 %, krikščionys – 13,15 %, džainai – 0,21 %. Plačiausiai vartojamos kalbos – tulų (35,09 %), konkanių (15,58 %), kanadų (11,12 %), malajalių (8,07 %), tamilų (1,69 %).
Istorija
I–VI a. graikų šaltiniuose minimas Malabaro kranto uostas Nitrias ar Nitra (plg. per miestą tekančią Nitravatės upę), taip pat Mangarouth. Uostas buvo svarbus pipirų išvežimo taškas. IV a. miestas pateko į Kadambų dinastijos įtaką, o vėliau čia iškilo vietinė Alupų dinastija, kurios viena iš sostinių buvo Mangalūru. 1342 m. miestą (pavadintas Manjarur) aplankė žymus keliautojas Ibn Batuta, o 1506 m. – italas Ludovikas di Vartema.
1498 m. Šv. Marijos saloje netoli Malgalūru išsilaipino Vaskas da Gama. 1526 m. Lopo Vazo de Sampajaus vadovaujami portugalai užėmė Mangalūru miestą. 1695 m. miestą nusiaubė arabai. 1763 m. pateko į Maisūro karalystę. XIX a. pateko britų valdžion.
Šaltiniai
.jpg)
