Mandatinė teritorija – teritorijos, kurias valdyti, remdamasi Versalio sutarties 22 straipsniu, Tautų Sąjunga suteikė teisę valstybėms – Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojoms. Po Antrojo pasaulinio karo daliai šių teritorijų suteikta Jungtinių Tautų tarptautinė globa.^[1]

Visas teritorijas, kurioms buvo suteiktas mandatinės teritorijos statusas, iki Pirmojo pasaulinio karo valdė kare pralaimėjusios valstybės – Vokietijos imperija ir Osmanų imperija. Tautų Sąjungos priskirtoje mandatinės teritorijos gyventojų atžvilgiu, ją valdžiusi valstybė privalėjo laikytis tam tikrų reikalavimų. Mandatinėje teritorijoje buvo draudžiama prekyba vergais, ginklais ir alkoholiu, karinių bazių įrengimas bei kariuomenių, sudarytų iš vietos gyventojų, kūrimas. Pagal išsivystymo lygį mandatinės teritorijos buvo suskirstytos į tris grupes: A, B ir C.

Mandatinių teritorijų A grupę sudarė buvusios Osmanų imperijos valdos Artimuosiuose Rytuose, kuriose veikė administracinės institucijos, pilietybės statusas bei kurios po kelerių metų galėjo tapti nepriklausomomis valstybėmis. Šiai grupei priklausė:

• Mesopotamijos mandatas (kontroliuojamas Britų imperijos): 1920–1932;
• Palestinos mandatas (kontroliuojamas Britų imperijos): 1923–1948;
• Sirijos ir Libano mandatas (kontroliuojamas Prancūzijos imperijos): 1923–1944;

Iki Antrojo pasaulinio karo nepriklausomomis valstybėmis tapo Sirija ir Irakas.

Mandatinių teritorijų B grupę sudarė buvusios Vokietijos imperijos kolonijos Centrinėje ir Vakarų Afrikoje. Jose nebuvo numatyta greitai susikurti nepriklausomoms valstybėms. Šios mandatinės teritorijos buvo:

• Tanganikos mandatas (kontroliuojamas Britų imperijos): 1922–1946;
• Ruanda-Burundis (kontroliuojamas Belgijos): 1922–1946;
• Britų Kamerūnas (kontroliuojamas Britų imperijos): 1922–1946;
• Prancūzijos Kamerūnas (kontroliuojamas Prancūzijos imperijos): 1922–1946;
• Britų Togolandas (kontroliuojamas Britų imperijos): 1922–1946;
• Prancūzijos Togolandas (kontroliuojamas Prancūzijos imperijos): 1922–1946;

Šie mandatai 1946 m. tapo Jungtinių Tautų Globojamosiomis teritorijomis. Nepriklausomomis valstybėmis tapo tik po 1960 m.

C grupei priskirtos buvusios Vokietijos imperijos kolonijos pietvakarių Afrikoje ir Okeanijoje. Šios teritorijos įėjo į mandatą gavusių valstybių sudėtį, o daliai jų po Antrojo pasaulinio karo paskirta tarptautinė globa. Į C grupę įėjo:

• Naujosios Gvinėjos teritorija (kontroliuojama Australijos ir Britų imperijos): 1920–1946;
• Nauru (kontroliuojamas Australijos): 1920–1946;
• Vakarų Samoa (kontroliuojamas Naujosios Zelandijos ir Britų imperijos): 1920–1946;
• Pietų Ramiojo Vandenyno mandatas (kontroliuojamas Japonijos): 1920–1946;
• Pietvakarių Afrika (kontroliuojamas Pietų Afrikos ir Britų imperijos): 1920–1946;

Šie mandatatai 1946 m. tapo Jungtinių Tautų Globojamosiomis teritorijomis. Nepriklausomomis valstybėmis tapo tik po 1960 m.