1861 m. žiemą Prancūzija kartu su Ispanija ir Jungtine Karalysteįsiveržė į Meksiką, norėdamos paspausti Meksikos vyriausybę, kad ši sumokėtų skolas šioms trims valstybėms, kai Meksika paskelbė apie skolų grąžinimo sustabdymą. Ispanai ir britai pasitraukė kitais metais po derybų su Meksikos vyriausybe ir supratę tikruosius prancūzų, siekusių užkariauti šalį, ketinimus. Siekdamas pateisinti Prancūzijos intervenciją, imperatorius Napoleonas III pakvietė Maksimilianą įkurti naują (prancūzams palankią) Meksikos monarchiją, kurią anksčiau ne kartą siūlė Meksikos monarchistai. Pažadėjęs Prancūzijos karinę paramą ir oficialiai pakviestas Meksikos konservatorių partijos (monarchistų, priešiškų prezidento Benito Chuaresoliberalų partijos administracijai) grupės, 1864 m. balandžio 10 d. Maksimilianas priėmė Meksikos karūną.[1]
Imperijai pavyko pasiekti, kad ją diplomatiškai pripažintų kelios Europos galybės, įskaitant Rusiją, Austriją ir Prūsiją.[2] Tačiau Jungtinės Valstijos ir toliau pripažino Chuaresą teisėtu Meksikos prezidentu ir laikė Prancūzijos invaziją Monro doktrinos pažeidimu, tačiau dėl vykstančio pilietinio karo negalėjo įsikišti. Maksimilianas ir jo sąjungininkai prancūzai taip ir neįveikė Meksikos respublikos. Maksimiliano valdymo metu toliau veikė Chuareso vadovaujamos respublikonų pajėgos. 1865 m. pasibaigus Amerikos pilietiniam karui, Jungtinės Valstijos pradėjo teikti aiškesnę pagalbą Chuareso pajėgoms. 1866 m. Prancūzijos kariuomenė pradėjo trauktis iš Meksikos iš dalies dėl Austrijos-Prūsijos karo. Be Prancūzijos pagalbos imperija žlugo, o 1867 m. atkurtoji respublikonų vyriausybė Maksimilianą suėmė ir įvykdė jam mirties bausmę.[3]
