Pagal Pirmąją Makabiejų knygą, po to, kai seleukidų karalius Antiochas IV paskelbė savo dekretus, draudžiančius žydų religinę praktiką, Modiino kaimo žydų dvasininkas hasmonietisMatatijas surengė sukilimą prieš Seleukidų imperiją, atsisakydamas melstis graikų dievams. Matatijas nužudė helenizuotą žydą, kuris buvo pasirengęs užimti Matatijo vietą aukojant stabui, taip pat graikų pareigūną, kuris buvo pasiųstas vykdyti aukojimo ceremonijos. Vėliau jis su penkiais sūnumis pabėgo į Judėjos dykumą. Po maždaug vienerių metų, praėjusių nuo Matatijo mirties 166 m. pr. m. e., jo sūnus Judas Makabiejus vedė žydų disidentų armiją į pergalę prieš Seleukidų dinastiją partizaniniame kare, kuris iš pradžių buvo nukreiptas prieš helenizuotus žydus, kurių buvo daug. Makabėjai sunaikino graikų altorius kaimuose, grąžino ritualinį apipjaustymą ir paskelbė helenizuotus žydus už įstatymo ribų.[3] Judo pravardė „Makabiejus“ dabar naudojamas populiariojoje kultūroje apibūdinant žydų partizanus kaip visumą, yra kilęs iš hebrajų kalbos žodžio „plaktukas“.[4]
Pats maištas apėmė daugybę mūšių, kuriuose makabiejų pajėgos įgijo žinomumą, naudodamosi partizaninio karo taktikos pranašumu, greičiu ir mobilumu, priešingai nei lėta ir gausi seleukidų kariuomenė. Nugalėję makabiejai pergalingai įžengė į Jeruzalę. Jeruzalės šventykloje buvo atkurtos tradicinės žydų pamaldos, vyriausiuoju šventiku paskirtas jauniausias Judo brolis Jonathan Apphus. Didelės seleukidų pajėgos buvo pasiųstos malšinti sukilimą, tačiau mirus Antiochui IV grįžo į Siriją. Iš anksto Judas Makabiejus buvo susitaręs su Roma ir tapo jos sąjungininku, taip apribodamas silpnesnės Seleukidų imperijos galimybes. Jos vadas Lysias, susirūpinęs vidiniais seleukidų reikalais, sutiko su politiniu kompromisu, atkuriančiu religijos laisvę.[5]
Judo Makabiejaus pergalei paminėti švenčiama Chanukos šventė.
