PROFILPELAJAR.COM

Lėtinis inkstų nepakankamumas – klinikinis sindromas, kuriam būdingas progresuojantis nefronų funkcijos praradimas ir dėlto mažėjantis glomerulų filtracijos greitis. Pagal Tarptautinę statistinę ligų ir susijusių sveikatos problemų klasifikaciją ^[1] Lėtinis inkstų nepakankamumas skirstomas į tokias stadijas:

N18.1 Lėtinė inkstų liga, 1 stadija – Inkstų pažeidimas esant normaliam arba padidėjusiam glomerulų filtracijos greičiui (GFR ne mažiau 90ml/min.).

N18.2 Lėtinė inkstų liga, 2 stadija – Inkstų pažeidimas esant šiek tiek sumažėjusiam glomerulų filtracijos greičiui (GFR 60–89 ml/min.).

N18.3 Lėtinė inkstų liga, 3 stadija – Inkstų pažeidimas esant vidutiniškai sumažėjusiam glomerulų filtracijos greičiui (GFR 30–59 ml/min.).

N18.4 Lėtinė inkstų liga, 4 stadija – Inkstų pažeidimas esant labai sumažėjusiam glomerulų filtracijos greičiui (GFR 15–29 ml/min.).

N18.5 Lėtinė inkstų liga, 5 stadija – Lėtinė uremija ir galutinės stadijos inkstų liga (galutinės stadijos inkstų nepakankamumas).

Etiologija

Lėtinis inkstų nepakankamumas gali būti daugelio lėtinių inkstų ir sisteminių ligų išraiška. Ligos, dažniausiai sukeliančios inkstų nepakankamumą:

Glomerulonefritai
Lėtiniai tubulointersticiniai pažeidimai
Sisteminės ligos pažeidžiančios nefronus

Cukrinis diabetas

Arterinė hipertenzija

Sisteminė raudonoji vilkligė

Vėgenerio granuliomatozė

Mikroskopinis poliangitas

Paveldimos ligos

Inkstų policistozė

Alporto sindromas

Obstrukcinės nefropatija (dėl prostatos hiperplazijos, šlaplės vožtuvai, refliuksinė nefropatija)
Išeminė nefropatija dėl inkstų arterijų stenozės, kurios priežastys aterosklerozė, trombų formavimasis.

Patogenezė

Blogėjanti inkstų funkcija pasireiškia glomerulų filtracijos greičio mažėjimu. Pamažu sutrinka inkstų ekskrecinė funkcija, kraujyje pradeda didėti baltymų ir aminorūgščių metabolizmo produktų, kurie veikia toksiškai pvz.: šlapalo. Didėjanti šių medžiagų koncentracija sukelia ureminį sindromą. Toksiniai metabolizmo produktai pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemas, širdies ir kraujagyslių sistemą, virškinimo sistemą, imuninę sistemą, kaulų čiulpus, veikia trombocitų funkcija. Centrinės nervų sistemos pažeidimas pasireiškia galvos skausmu, nuotaikos, miego sutrikimais, progresuoja iki delyro, traukulių, komos. Periferinių nervų pažeidimas – sensorinėmis, motorinėmis neuropatijomis. Širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimas gali pasireikšti ureminiu perikarditu, ureminiu miokardo pažeidimu. Virškinimo sistemos pažeidimas gali pasireikšti anoreksija, pykinimu, skrandžio opomis ir kraujavimu iš virškinamojo trakto, viduriavimu. Imuninės sistemos pažeidimas – pasireiškia dažnesnėmis infekcijomis. Kaulų čiulpams toksinis poveikis, kartu su eritropoetino stoka pasireiškia anemija. Sutrikusi trombocitų funkcija pasireiškia ureminiais kraujavimais. Dėl ureminių toksinų kaupimosi odoje dirginamos nervų galūnėlės, pasireiškia niežulys.

Sutrinka fosfatų, rūgščių, kalio ir kitų elektrolitų, vandens ekskrecija. Dėlko pasireiškia hiperfosfatemija, metabolinė acidozė ir hiperkalemija, hipervolemija. Dėl hipervolemijos ir vandens ekskrecijos sutrikimo gali vystytis plaučių ar smegenų edema. Metabolinė acidozė didina kalio kiekį plazmoje, atsiranda kusmaulio tipo kvėpavimas (gilus ir dažnas).

Inkstų endokrininės funkcijos sutrikimas pasireiškia hormono eritropoetino išskyrimo sumažėjimu, kuris skatina eritropoezę, kliniškai pasireiškia anemija. Aktyvios vitamino D formos (kalcitriolio) sintezės sumažėjimu, kuris skatina kalcio reabsorbcija inkstuose ir žarnyne. Kraujyje pasireiškia hipokalcemija, kuri kartu su hiperfosfatemija skatina parathormono sekreciją, parathormonas didina kalcio kiekį kraujyje aktyvindamas osteoklastus, kurie ardo kaulinį audinį ir atpalaiduoja iš jo kalcį pasireiškia osteofibrozė.

Nykstant inkstų parenchimai sutrinka metabolinė inkstų funkcija. Inkstai katabolizuoja polipeptidinius hormonus: parathormoną, insuliną, gliukagoną, gonadotropinus, dėlto didėja šių hormonų koncentracija.

Terapija

Lėtinio inkstų nepakankamumo gydymo tikslai^[2] yra:

rizikos grupėms – prevencija, ypač svarbu anksti diagnozuoti diabetą bei hipertenziją ir nuosekliai juos gydyti;
1 ir 2 stadijoje:

anksti diagnozuoti inkstų ligą ir

gydyti įvairius pirminius susirgimus;

2 – 4 stadijose:

užkirsti kelią širdies ir kraujotakos komplikacijoms ir

stabdyti ligos progresą;

3 – 5 stadijoje: gydyti komplikacijas ir šalutines ligas;
5 stadijoje – inkstų transplantacija ir dializė, taip pat palaikomoji terapija (supportive therapy), jeigu netinka joks pakaitinės inkstų terapijos metodas.