Luo (sav. joluo) – Rytų Afrikos tauta, priklausanti nilotams. Gyvena pietvakarių Kenijoje (buv. Nianzos provincijoje) ir šiaurės Tanzanijoje. Populiacija – 3,47 mln. žmonių. Kalba dholujų kalba, priklausančia Nilo-Sacharos kalboms. Dauguma išpažįsta prigimtinę tikybą, apie trečdalis – krikščionys (daugiausia katalikai), yra musulmonų (sunitų).
Luo tauta susidarė gyvulių augintojams nilotams II tūkst. pr. m. e. keliantis iš Nilo aukštupio į Didžiųjų ežerų kraštą, o XV–XVII a. – į dabartinę Keniją.
Palaipsniui iš klajojančių gyvulių augintojų luo tapo žemdirbiais ir augina sorgus, kukurūzus, batatus, bananus, ananasus, kolonijiniu laikotarpiu augino ir medvilnę, cukranendres. Taip pat užsiima ganykline gyvulininkyste (galvijai, avys, ožkos, asilai). Moterys užsiima puodininkyste, vyrai – kalvyste, gyvulių ganymu.
Luo gyvenvietės padriko plano. Būstas apskrito arba kvadratinio plano, jo griaučius sudaro vytelės, apdrėbtos moliu. Stogas kūgiškas arba piramidiškas, pastriegtas šiaudais.
Tradicinis luo rūbas – apdangalai ir juosmens raiščiai iš odos, galvos apdangalai iš gyvūnų ragų ir stručio plunksnų. Luo puošia savo veidus, galūnes, yra paprotys išrauti 4 dantis iš apatinio žandikaulio.
Luo virtuvės pagrindą sudaro sorgų arba kukurūzų košė, bandelės, mėsa, įvairūs bananų patiekalai.
Būdinga bendruomeninė-gimininė santvarka: patrilinijinės giminės, didžioji šeima, poliginija, suaugusiųjų grupuotės.
Luo tauta pasižymi turtinga žodine istorine tradicija. Daug kultūrinių bruožų perėmė iš kaimynų bantų, ypač luhijų. Tradicinei tikybai būdingas protėvių kultas, magija. Aukščiausioji dievybė vadinama Njasaje.[1]
Šaltiniai
- ↑ Луо,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
