Lubos karalystės simbolinis centras Bojos ežeras (raudonas taškas), karalystės apytikrė teritorija iki XVIII a. (apibrėžta pilkai) pabaigos, aplinkinės etninės grupės
Egzistuoja keli Lubos regiono apibrėžimai. Lubos teritorijos branduolys sutampa su Lomamio upės aukštupiu, kur prasidėjo valstybingumas. Jo natūralios ribos yra Lualaba (rytuose) ir Lubilandžis (vakaruose). Lomamis teka iš pietų į šiaurę, ir šioje atkarpoje į ją įteka nemažai smulkesnių upių. Regioną taip pat drėkina vakariniai Lualabos intakai. Visam regionui būdingos pelkingos savanos. Upių drėkinama dirva buvo tinkama žemdirbystei, čia buvo auginami jamsas, sorgas, aliejinės palmės, vėliau – kukurūzai, manijokas, tabakas, moliūgai. Čia gausu gamtinių resursų, ypač druskos ir geležies. Regiono pagrindinė etninė grupė yra balubų etninė subgrupė Baluba-Katanga.
Išplėstinis Lubos regionas sutampa su Lubos kultūros įtakotu kultūriniu arealu, kurio didžioji dauguma XIX a. viduryje buvo politiškai suvienyta Lubos imperijos. Tokiu atveju į jį įtraukiamos songje gyvenamos žemės šiaurėje, kalundve ir kanjokų teritorijos vakaruose, hembų teritorijos rytuose (už Lualabos), sangų teritorijos pietuose. Šį didesnį Lubos regioną iš trijų pusių supa plynaukštės ir kiti svarbūs Pietinės Afrikos regionai: baluba-Kasai žemės (vakaruose), Kuba (šiaurės vakaruose), Lunda (pietvakariuose), Kazembė (pietuose), Bemba (pietryčiuose). Rytuose regioną uždaro kalnai ir drėgnieji tropikų miškai, šiaurėje regionas leidžiasi į pelkingas žemumas, kur prasideda Kongo džiunglės.
Lubos valstybės branduolys buvo apie šimtą kilometrų į šiaurės vakarus nuo Upembos kultūros, prie Lomamio upės. Ši teritorija buvo svarbi dėl gausių mineralinių išteklių, ypač druskos ir geležies. Simbolinis centras buvo Bojos ežeras, prie kurio koncentravosi dauguma senųjų gyvenviečių.
Lubos karalystės įkūrimas siejamas su XVI a. pabaiga ir apipintas ištisos mitologinės sistemos, kuri sujungiama į balubų epą. Jo svarbiausi veikėjai yra pirmieji Lubos valdovai. Mitologija pasakoja, kad lyderis Nkongolo įtvirtino valdžią daugybėje kaimų ir įkūrė pirmąją sostinę Mvibelę. Kadangi jis pasižymėjo žiaurumu, jo sūnėnas Kalala Ilunga paveržė iš jo valdžią ir titulavosi „imperatoriumi“ (mulopve). Taip pradėta valdovų dinastija, paveldima pagal patrilinijinę liniją. Tuo Lubos visuomenė stipriai išsiskyrė iš kitų Pietinės Afrikos visuomenių, kur valdžios paveldėjimas grįstas matrilinijiniu principu.
Ankstyvasis laikotarpis
Jau ankstyvuoju laikotarpiu mulopvės konsolidavo valdžią tarp Lualabos ir Lubilandžio, sukurdami sudėtingą piramidinę administracijos struktūrą. Lubos valstybė buvo panašesnė į konfederaciją, kurios atskiri nariai pripažino religinę mulopvės valdžią, pagrindinį mitologinį epą, kuris reguliavo dorovės normas ir aiškino pasaulio santvarką. Svarbiu vieningos kultūros formavimo įrankiu buvo visame areale paplitusi slapta religinė organizacija mbudye.
Nuo XVII a. kolonizatoriai iš Lubos skleidė civilizaciją ir valdymo modelį tolyn, į aplinkinius kraštus. Savo valstybinius junginius sukūrė lubams lingvistiškai giminingi sangai, kalundve, kanjokai, hembai. Jų tarpe irgi paplito panašios religinės organizacijos (pvz., bakasandži), Lubos mitologija įtakojo vietines mitologines sistemas. Panašiu metu dar toliau įsikūrė stiprios Kubos, Lundos karalystės, iš šių kultūra perduota į Kazembės, Bembos ir kitas karalystes dar toliau.
Ekspansija
XVIII a. pabaigoje, valdant mulopvei Ilunga Sungu, Luba pradėjo karinę ekspansiją į aplinkines šalis. Ši ekspansija buvo būtina išlaikyti susiformavusius prekybinius santykius. Dažniausiai ekspansija buvo nukreipta į Lubos kultūros stipriausiai paveiktas gentis, ir ypač į tas, kurios buvo politiškai silpnos. Nors Luba patyrė pralaimėjimus kanjokų krašte (šie sukūrė centralizuotą karalystę), jai pavyko prijungti hembus už Lualabos ir taip pasiekti Tanganikos ežerą.
Vėlesnis valdovas Kumwimbe Ngombe sugebėjo pajungti dalį songje šiaurėje, Upembos įdubos karalystes, tačiau tolimesnėje ekspansijoje susidūrė jo interesai su kita augančia imperija – Kazembe. Jo įpėdinis Ilunga Kabale sustiprino tėvo įgautas pozicijas regione ir pavertė Lubą didžiausia Pietinės Afrikos imperija. Šis dydis buvo stebinantis dėl to, kad valstybėje visi atstumai buvo įveikiami tik pėsčiomis.
Žlugimas
1874 m. nužudžius Lubos mulopvę Ilunga Kabale, šalyje prasidėjo pilietinis karas tarp atskirų valdžios linijų. Tuo metu Luba išgyveno grėsmę iš rytų: vergų pirkliai masiškai pirko vergus iš Lubos ir gabeno juos į Indijos vandenyno pakrantę. Čia hegemoniją norėjo įgyti njamveziai, suahiliai. Nors Luba išsaugojo nepriklausomybę, suahiliai atkirto jos prekybą su šiaure (džiunglių gentimis), o njamveziai – su pietumis (Kazembės karalyste), kadangi ten susikūrė Garaganzės karalystė.
Apie 1880 m. nusilpusios karalystės rytinę dalį prisijungė suahilių kolonistas Tipu Tip, o Upembos slėnį – Garaganzės valdovas Msiris. 1885 m. Lubos teritorija oficialiai pripažinta Belgijai. Ilgainiui jos teritorijas absorbavo Belgijos Laisvoji Kongo valstybė. Kadangi balubai ne kartą sukilo prieš kolonizatorius, didelė jų dalis buvo išvežti į vario kasyklas pietuose.
Valdymas
Atrama galvai
Lubos imperijos viršūnėje stovėjo sudievintas valdovas, tituluojamas mulopve. Jų egzistencija buvo apipinta legendomis, o jų regalijomis buvo ietys, atramos galvai, lankai, sostai. Po mirties jų garbinimo centrai buvo paverčiami šventais kaimais. Valdyme nemažą galią turėjo kilmingųjų bamfumu taryba. Valstybėje buvo ne mažiau kaip 50 skirtingų valdininkų rūšių.
Atskiruose regionuose vietines gentis valdė vietos vadai balopve, kurie lojalumo vardan turėjo laikyti įkaitus sostinėje.
Vieningos kultūros ir tapatybės formavimuisi didelę reikšmę turėjo slapta religinė organizacija mbudye, kurios nariai vadinosi bambudye. Jie buvo atsakingi už žodinės tradicijos apie valdovų žygdarbius palaikymui ir skleidimui visoje valstybės teritorijoje, veikė kaip savotiškas seklių ar policijos tinklas. Taip formavosi kultūrinis Lubos regionas ir balubų etninė grupė.
Kultūra
Kaip ir kitose pietinės Afrikos tradicinėse valstybėse, kultūrai ir menui buvo skiriama didžiulė reikšmė. Ypač gerbiami buvo drožėjai. Svarbiausi Lubos meno kūriniai buvo susiję su valdovų ir kilmingųjų regalijomis. Labai paplitę atramos galvai, ietys, kėdės. Dažnai pasitaiko moterų motyvas. Moterys Lubos visuomenėje buvo svarbios tiek religijoje, tiek politiniame gyvenime.
