PROFILPELAJAR.COM

Luanda port. Luanda
Luandos įlankos panorama, 2013 m. vasaris

Luanda 8°50′0″ p. pl. 13°14′0″ r. ilg. / 8.83333°š. pl. 13.23333°r. ilg. / 8.83333; 13.23333 (Luanda)

Laiko juosta: (UTC+1)

Valstybė	Angola
Provincija	Luandos provincija

Įkūrimo data	1575 m.

Gyventojų (2020)	2 571 861
Plotas	984 km²
Tankumas (2020)	2 614 žm./km²
Altitudė	6 m

Luanda (port. Luanda, anksčiau Loanda) – miestas šiaurės vakarų Angoloje, prie Atlanto vandenyno, šalies sostinė ir didžiausias miestas, provincijos centras. Miesto ribose yra 2 571 861 gyventojų (2020 m.),^[1] o metropolijoje daugiau nei 8 mln.

Tai pagrindinis šalies uostas ir pramonės centras. Komerciniai ir pramonės kvartalai išsidėstę aplink giliavandenį uostą, o vyriausybiniai ir gyvenamieji kvartalai – aukščiau. Pagrindinės eksporto prekės: nafta, kava, deimantai, geležies rūda, žuvies produktai. Čia perdirbama nafta, gaminamos transporto priemonės, išvystyta tekstilės ir maisto pramonė. Didelis oro uostas, geležinkelio mazgas (susisiekia su Dalatando geležies kasyklomis ir gausiu kava regionu apie Malanje).

1963 m. įkurtas Agostinjo Neto (Agostinho Neto) universitetas, yra Angolos pedagoginis ir socialinių mokslų institutas (įk. 1962 m.). Angolos muziejus įkurtas 1938 m. Mieste yra San Migelio (São Miguel) tvirtovė, įkurta XVII a.

Istorija

Luandą 1576 m. sausio 25 d. įkūrė portugalų tyrinėtojas Paulo Dias de Novais, Bartolomėjaus Diaso anūkas,^[2] kaip São Paulo da Assumpção de Luanda.^[3] Iš pradžių mieste gyveno 100 šeimų kolonistų ir 400 kareivių. 1618 m. portugalai pastatė tvirtovę ir ją pavadino San Pedro da Bara. Po to pastatė dar dvi: San Migelio (1634 m.) ir San Fransisko do Penedo (1765–66 m.). Iš jų geriausiai išliko San Migelio tvirtovė.^[4]

Olandai buvo užėmę Luandą 1640–1648 m. ir pavadino Ardenburgu.

Nuo XVII a. iki 1836 m. tai buvo pagrindinis uostas, pro kurį buvo gabenami vergai iš Afrikos į Braziliją (tuometinę portugalų koloniją).^[5] Į šią prekybą buvo įsivėlę vietiniai vadai ir kariai, iš jos praturtėję.^[6] XVII a. imbangalai tapo pagrindiniais mbundų konkurentais tiekiant vergus Luandos turgui. Šeštajame to amžiaus dešimtmetyje per metus būdavo parduodama 5-10 tūkst. vergų.^[7]

1844 m. Luandos uostas buvo atidarytas užsienio laivams. 1850 m. Luanda buvo vienas labiausiai išsivysčiusių miestu Portugalijos imperijoje už Europos ribų. Daugybė prekybos kompanijų eksportavo palmių ir Žemės riešutų aliejus, vašką, kopalį, medieną, dramblio kaulą, medvilnę, kavą, kakavą ir kitus produktus. Tuo metu atsirado Angolos gyventojų vidurinysis sluoksnis.^[8]

1889 m. gubernatorius Hermenegildo Capelo atidarė akveduką, kad aprūpintų miestą vandeniu, kurio anksčiau trūko, ir užtikrintų miesto augimą.

1940 m. Luandoje gyveno 61 208 žmonės, iš kurių 14,6 % buvo baltieji. 1970 m. mieste gyveno 475 328 žmonės, kurių 26,3 % buvo baltieji.^[9]^[10] Luandos nepaveikė Portugalijos kolonijų karas (1961–1974 m.), kurio metu Angola tapo nepriklausoma. 1972 m. spauda pavadino Luandą Afrikos Paryžiumi.

1975 m. Luanda tapo nepriklausomos Angolos sostine. Dėl nepriklausomybės paskelbimo ir prasidėjusio Angolos pilietinio karo (1975–2002 m.) dauguma baltųjų paliko miestą. Jie išvyko į Portugaliją arba sausuma į Pietų Afriką. Mieste kilo krizė, nes likę afrikiečiai neturėjo reikiamų įgūdžių palaikyti miesto infrastruktūrą. Dėl pilietinio karo pabėgėlių aplink Luandą susidarė kilometrus besitęsiantys lušnynai.

Po pilietinio karo Luanda tapo vienu brangiausių miestų.^[11]