Lovys – išskaptuota ar iš lentų sukalta dėžė gyvuliams šerti, girdyti.[1] Paprastai pailgas, medinis (nors dabar gaminami ir metaliniai, keraminiai), įvairaus skerspjūvio.
Tradiciškai Lietuvoje būdavo skaptuojami iš rąsto, nuo XX a. pr. pradėti kalti iš lentų. Kartais skobtinio lovio gale ištašydavo išsikišimą, jame padarydavo skylę pagaliui perkišti, kad lovį būtų galima apversti ir išpilti užsistovėjusį vandenį. Loviai gaminti 150–530 cm ilgio, 30–40 cm pločio. Būdavo įtaisomi prie šulinio ant 4 į žemę įkastų baslių ir juos jungiančių skersinių.
Avys, ėdančios iš lovio
Vėliau fermose, ūkiuose pradėti naudoti loviai su reguliuojamu aukščiu, grotelėmis, atatvarais, kad mažiau pašaro būtų išdrabstoma, kad gyvuliai nesiektų pilamo šėralo.[2]
Žodis lovỹs, giminiškas lóva: abu jie kildinami iš ide.*leu- 'skobti, pjauti, skirti, paleisti'.[3][4]
