Lorenco nacionalinis parkas
IUCN II kategorija (nacionalinis parkas)
Džajos kalnas
Vieta:	Papua,  Indonezija
Artimiausia didesnė gyvenvietė:	Vamena
Lorenco nacionalinis parkas
Koordinatės:	4°45′0″ p. pl. 137°50′0″ r. ilg. / 4.75000°š. pl. 137.83333°r. ilg. / 4.75000; 137.83333
Plotas:	25 056 km²
Įkurtas:	1997 m.
Valdymas:	Indonezijos aplinkos ir miškų ūkio ministerija
Vikiteka:	Lorenco nacionalinis parkas
UNESCO	(angl.) (pranc.): 955

Lorenco nacionalinis parkas (indonez. Taman Nasional Lorentz) – saugoma gamtos sritis Indonezijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Papua provincijoje. Tai didžiausias nacionalinis parkas Pietryčių Azijoje. Įsteigtas 1997 m., nors dar 1919 m. olandai čia įsteigė rezervatą, kuris 1978 m. buvo gerokai išplėstas (nuo 3000 km² iki 21 500 km²).

Lorenco nacionalinis parkas apima Maokės kalnų dalį su aukščiausia šalies vieta – Džajos kalnu (5030 m), taip pat pietuosna nuo kalnų besidriekiančias pelkėtas lygumas ir Arafuros jūros pakrantę. Parkas apima įvairias ekosistemas – čia veši mangrovės (pajūryje), drėgnieji atogrąžų miškai, kalnuose – rūko miškai, alpinės pievos, ledynai, sniegynai.^[1]

Parkas pasižymi itin turtinga gamtine įvairove – čia sutinkama daug retų, endeminių rūšių, randama vis naujų. Suskaičiuota ~630 paukščių ir 123 žinduolių rūšys. Gausu įvairių balandžių, tulžių, kakadu, nektarinų rūšių, gyvena 2 kazuarų rūšys, taip pat echidnos, kuskusai, valabės, dėmėtosios sterbliakiaunės, medlaipės kengūros.

Parko teritorijoje gyvena čiabuvių papuasų tautos – asmatai, daniai, sempanai, ndugai, emugiai.

Parkas pavadintas šias vietas 1910–1911 m. tyrinėjusio olandų keliautojo Henriko Alberto Lorenco garbei. 1999 m. Lorenco nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

• 
  Vabzdžiaėdis augalas (ąsotenis) Džajos pašlaitėse
• 
  Danių karvedys
• 
  Jalių tautos žmogus

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Indonezijoje Materialusis Borobuduro šventyklos kompleksas (1991) · Komodo nacionalinis parkas (1991) · Prambanano šventyklos kompleksas (1991) · Udžung Kulono nacionalinis parkas (1991) · Sangirano urvinio žmogaus vietovė (1996) · Lorenco nacionalinis parkas (1999) · Sumatros atogrąžų džiunglių paveldas (Leuserio kalno, Kerinčio–Seblato, Pietų Barisano kalnų nacionaliniai parkai) (2004) · Balio provincijos kultūrinis kraštovaizdis: Subak sistema kaip Tri Hita Karana filosofijos pavyzdys (2012) · Ombilino kalnakasybos paveldas Savahlunte (2019) · Džokjakartos kosmologinė ašis ir jos istoriniai kraštovaizdžiai (2023) Nematerialusis Vajangas, lėlių teatras (2008) · Keris (2008) · Indonezijos batika (2009) · Indonezietiškos batikos nematerialiojo kultūrinio paveldo švietimas pradinėse, vidurinėse ir aukštesniosiosios bei profesinėse mokyklose bendradarbiaujant su Batikos muziejumi Pekalongane (2009) · Anklungas (2010) · Samano šokis (2011) · Nokenas, tradicinis Papua pintas krepšys (2012) · Trys tradicinių Balio šokių žanrai (2015) · Pinisi - laivų statymo menas pietų Sulavesyje (2017) · Penčak silato tradicija (2019) · Pantunas (2020, kartu su Malaizija) · Gamelanas (2021) · Ponorogo reogo vaidybinis menas (2024) · Kebaja: žinios, įgūdžiai, tradicijos ir praktikos (2024, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Kultūrinės apraiškos, susijusios su balafonu ir kolintangu Malyje, Burkina Fase, Dramblio Kaulo Krante ir Indonezijoje (2024, kartu su Maliu, Burkina Fasu ir Dramblio Kaulo Krantu)