PROFILPELAJAR.COM

Lorencas Vala (it. Lorenzo arba Laurentius Valla, 1406 m. – 1457 m. rugpjūčio 1 d.) – italų humanistas, istorikas, filosofas ir retorikas.

Gyvenimas

Lorencas Vala gimė Romoje konsistorijos advokato šeimoje. Vaikystėję ir jaunystę praleido popiežiaus Martyno V kurijoje. Dėstė retoriką Pavijos universitete. Vėliau privačiai dėstė Milane ir Genujoje. Daug keliavo po įvairius Italijos miestus. Apsistojęs Neapolyje, tarnavo Aragono karaliaus Alfonso V sekretoriumi. Iš pradžių L. Vala už savo veikalus bažnyčios buvo kaltinamas erezija. 1448 m. jis gavo apaštališkojo sekretoriaus vietą popiežiaus Mikolajaus V kurijoje ir kartu iki mirties buvo Laterano šv. Jono bažnyčios kanauninkas. Mirė Romoje.

Kūryba

Iš filosofinių L. Valos veikalų svarbiausi yra trijų knygų traktatas „Apie malonumą ir apie tikrąjį gėrį“ (De voluptate ac de vero bono, 1431 m.), kuriame mėginama stoicizmą ir epikūrizmą suderinti su krikščioniškuoju asketizmu, traktatas „Apie laisvą valią“ (De libero arbitro, 1493 m.), nukreiptas prieš Boecijų (apie 480–524 m.), „Dialektiniai prieštaravimai aristotelininkams“ (Dialecticae disputationes contra arsitotelinecos, 1449 m., išleistas 1499 m.), kuriuose kritikuojama viduramžių scholastinė logika ir dialektika, traktatas „Apie vienuolių profesiją“ (De professiore religiosorum, 1445 m.), nukreiptas prieš vienuolynų instituciją, garsioji „Kalba apie prasimanytą Konstantino dovaną, kuria klaidingai tikėta“ (De falso credita et ementia Constantini donatione Declamatio, 1440 m., išleista 1517 m.), kurioje įrodomas vadinamojo Konstantino rašto, suteikiančio popiežiui teisę į pasaulietinę valdžią, neautentiškumas. L. Vala taip pat parašė veikalų iš kalbotyros ir istorijos. Šešių knygų traktate „Apie lotynų kalbos grakštumą“ (De linguae latinae elegantia, 1471 m.), kėlė mintį apie lotynų kalbos atnaujinimą. Istoriniuose veikaluose su jam būdingu kriticizmu analizavo Cicerono, Livijaus, Salustijaus, Kvintiliano koncepcijas. L. Vala. paliko ir vertimų iš graikų kalbos. Jis išvertė Herodotą, Tukididą, dalį Homero „Iliados“, keletą Ezopo pasakėčių.