Matematikoje skaičiauslogaritmas (gr.logos – santykis + gr.arithmos – skaičius) – laipsnio rodiklis, kuriuo reikia pakelti kitą fiksuotą skaičių (pagrindą), kad būtų gautas tas skaičius.[1] Logaritmas yra atvirkštinė pagrindo kėlimo laipsniufunkcija. Veiksmas, kuriuo randamas skaičiaus logaritmas vadinamas logaritmavimu, o priešingas veiksmas vadinamas potencijavimu arba antilogaritmavimu.[2]
Pavyzdžiui, 1000 logaritmas pagrindu 10 yra 3, nes 10 pakėlus 3 laipsniu gaunamas 1000: 1000 = 10 × 10 × 10 = 103. Bendru atveju, bet kuriems dviem realiems skaičiams b ir x, kur b yra teigiamas ir b ≠ 1,
Logaritmus atrado ir tyrė jų savybes škotų matematikas Džonas Neperis 1614 m.,[3] jis taip pat sukūrė „Nepero lazdeles“, kurios palengvino logaritmų skaičiavimą.[4] Šiuolaikinį logaritmų žymėjimą įvedė XVIII a.Leonardas Euleris.
Praktiniams logaritmų skaičiavimams ilgą laiką buvo plačiai naudojama logaritminė liniuotė, kurią ilgainiui pakeitė šiuolaikiniai skaičiuotuvai.[5]
Veiksmai su logaritmais
Logaritmų sudėties pakeitimas sandauga
yra lygus
Pavyzdžiui:
Įrodymas: ,o , taigi 2+3=5.;
Logaritmų atimties pakeitimas dalyba
Logaritmų atimtis yra priešingas veiksmas sudėčiai, todėl pologaritminius reiškinius (pažymėta raide 'X') reikės dalinti.
Pavyzdžiui: . Šis reiškinys bus lygus , taigi jis lygus .
Įrodymas: 3-2=1.
Pastaba: logaritmo pagrindas (pažymėta raide b) turi būti didesnis už nulį ir nelygus 1, o pologaritminis reiškinys (X) didesnis už 0.