1935 m. Liudvikas Bocianskis paskirtas lenkų okupuoto Vilniaus krašto (Vilniaus vaivadijos) vaivada. Aktyviai vykdė polonizaciją, su lenkų dvasininkų pagalba uždarinėjo lietuvių ir baltarusių bažnyčias, draugijas[3], reiškė nepasitenkinimą lietuviška Vilniaus krašto gyventojų kilme[4]. 1936 m. vasario 11 d. išleido memorandumą, kuriuo smarkiai apribojo tautinių mažumų teises vaivadijoje [5]. Jo nurodymu iš Vilniaus lenkų radijo pašalintas ten dirbęs Česlovas Milošas, už leidžiamas baltarusiškas dainas[6]. Vėliau rašytojas reaguodamas į tai sukūrė pašiepiančią poemą apie Bocianskį „Tostas“[7]. 1939 m. gegužę Bocianskis paskirtas Poznanės vaivadijos vaivada.
Prasidėjus II pasauliniam karui ir okupavus Lenkiją Bocianskis paliko Poznanę ir buvo paskirtas vyresniuoju viršila. 1939 m. rugsėjo 17 d. pasienio ruože tarp Čeremošo ir Kutų bandė sustabdyti į Rumuniją bėgusį lenkų maršalą Edvardą Smigly-Rydzą. Nepavykus jo perkalbėti tęsti kovą, protestuodamas bandė nusišauti, tačiau tik sunkiai susižeidė ir buvo nugabentas į Rumuniją [8]. Ten buvo internuotas, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą.
1947 m. apsigyveno Anglijoje. Ten gyveno iki pat savo mirties 1970 m. vasario 7 d. Palaidotas Londono Ganersburio kapinėse.