Liudvikas Bocianskis

Liudvikas Bocianskis
lenk. Ludwik Bociański
Gimė 1892 m. rugpjūčio 24 d.
Pleševe, Poznanės provincija, Vokietijos imperija
Mirė 1970 m. vasario 7 d. (77 metai)
Londone, Didžioji Britanija
Veikla lenkų pulkininkas, Vilniaus bei Poznanės vaivada. Aktyvus Vilniaus krašto okupacijos ir polonizacijos veikėjas
Žymūs apdovanojimai

Krzyż Srebrny Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Komandorski Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Oficerski Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Niepodległości z Mieczami Krzyż Walecznych Złoty Krzyż Zasługi Krzyż Żelazy II klasy (Cesarstwo Niemieckie) Order Białego Orła (SHS) IV klasy Kawaler Legii Honorowej Krzyż Komandorski Orderu Korony Rumunii (Rumunia) Order Białej Róży III klasy (Finlandia) Order Trzech Gwiazd (Łotwa) III klasy

Vikiteka Liudvikas Bocianskis

Liudvikas Bocianskis (lenk. Ludwik Bociański; g. 1892 m. rugpjūčio 24 d. Pleševe – m. 1970 m. vasario 7 d. Londone) – lenkų pulkininkas, Vilniaus bei Poznanės vaivada. Aktyvus Vilniaus krašto okupacijos ir polonizacijos veikėjas.

Gimė Pleševe. Mokėsi Didžiosios Lenkijos Ostruvo karališkoje gimnazijoje ir Kempno gimnazijoje. Prieš Vokietijos revoliuciją Bocianskis tarnavo vokiečių artilerijos leitenantu vakarų fronte. 1918 m. lapkričio 11 d. tapo Pleševo karių garnizono tarybos vadu, o vėliau Prūsijos Lenkų karinės organizacijos nariu. Didžiosios Lenkijos sukilimo dalyvis. 1919 m. liepos 21 d. įstojo į 64-ąjį Grudziondzo šaulių pulką, būdamas jo sudėtyje kovėsi su bolševikais. Apdovanotas Nepriklausomybės kryžiumi[1] ir Virtuti Militari ordinu. Varšuvoje mokėsi Aukštojoje karinėje mokykloje. 1922 m. baigęs mokslus tapo Generalinio štabo karininku. 1930–1934 m. buvo Pėstininkų kadetų mokyklos Mazovecko Ostruve komendantu. Vėliau paskirtas pėstininkų vadu 20-ojoje pėstininkų divizijoje Baranovičiuose[2].

Liudviko Bocianskio kapas

1935 m. Liudvikas Bocianskis paskirtas lenkų okupuoto Vilniaus krašto (Vilniaus vaivadijos) vaivada. Aktyviai vykdė polonizaciją, su lenkų dvasininkų pagalba uždarinėjo lietuvių ir baltarusių bažnyčias, draugijas[3], reiškė nepasitenkinimą lietuviška Vilniaus krašto gyventojų kilme[4]. 1936 m. vasario 11 d. išleido memorandumą, kuriuo smarkiai apribojo tautinių mažumų teises vaivadijoje [5]. Jo nurodymu iš Vilniaus lenkų radijo pašalintas ten dirbęs Česlovas Milošas, už leidžiamas baltarusiškas dainas[6]. Vėliau rašytojas reaguodamas į tai sukūrė pašiepiančią poemą apie Bocianskį „Tostas“[7]. 1939 m. gegužę Bocianskis paskirtas Poznanės vaivadijos vaivada.

Prasidėjus II pasauliniam karui ir okupavus Lenkiją Bocianskis paliko Poznanę ir buvo paskirtas vyresniuoju viršila. 1939 m. rugsėjo 17 d. pasienio ruože tarp Čeremošo ir Kutų bandė sustabdyti į Rumuniją bėgusį lenkų maršalą Edvardą Smigly-Rydzą. Nepavykus jo perkalbėti tęsti kovą, protestuodamas bandė nusišauti, tačiau tik sunkiai susižeidė ir buvo nugabentas į Rumuniją [8]. Ten buvo internuotas, vėliau pasitraukė į Vakarų Europą.

1947 m. apsigyveno Anglijoje. Ten gyveno iki pat savo mirties 1970 m. vasario 7 d. Palaidotas Londono Ganersburio kapinėse.

Šaltiniai

  1. ↑ http://www.caw.wp.mil.pl/plik/file/biuletyn/r3/r3_11.pdf Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ Dziennik Personalny M. S. Wojsk. Nr 14 z 22.12.1934 r., s. 254.
  3. ↑ http://www.genocid.lt/Leidyba/16/burauska.htm
  4. ↑ http://www.draugas.org/09-25-09januta.html Archyvuota kopija 2010-02-10 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ Ściśle tajny memorjał Wojewody Wileńskiego Bociańskiego z dnia 11 lutego 1936 r. Archyvuota kopija 2015-10-17 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ http://www.magwil.lt/archiwum/2008/mm1/stc-15.htm Archyvuota kopija 2015-05-18 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ http://www.ceo.org.pl/portal/epio_dokument?docId=35442 Archyvuota kopija 2007-07-13 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Dariusz Baliszewski, Most honoru, Wprost nr 34/2004 (1138)