1450 m. kovo 21 d. konservatyvaus Vokiečių ordino kapitulos sparno balsais išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Nesėkmingai kovojo su ordinui priešiška Prūsijos sąjunga, kurią sudarė miestiečiai ir pasaulietiniai bajorai. Išsiuntęs iš šalies popiežiaus legatą Liudviką Perezą, kuris kiršino Prūsų sąjungą prieš Vokiečių ordiną, jis paramos kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį, bet Prūsijos sąjunga šiam pasiūlė Prūsiją paimti globon.
Lenkija1454 m. paskelbė Vokiečių ordinui karą, kuris truko 13 metų. Vokiečių ordinas pardavė Lenkijai savo sostinę Marienburgą ir Liudvigas fon Erlichshauzenas turėjo persikelti į Karaliaučių, kuris 1457 m. tapo naująja Vokiečių ordino sostine. 1463 m. rugsėjo 15 d. pralaimėjęs Vyslos įlankos mūšį, 1466 m. spalio 19 d. Torunės taikos sutartimi jis perleido Lenkijai žemes prie Vyslos žemupio, Torunę ir Varmę, o pats Vokiečių ordinas tapo Lenkijos karaliaus lenininku.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, kovodami su Lenkijos ponais dėl atplėštos nuo Lietuvos Podolės, nepasinaudojo valdovo siūlymu atgauti Prūsijos dalį prie Nemuno žemupio ir Lietuvos valstybei gauti išėjimą į Baltijos jūrą. Oficialiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino buvo taika.[1]
