Pagal sieringų šaltinių, kurie skleidžia supuvusio kiaušinio kvapą, iki XX a. 4-ojo dešimtmečio kaimas ir dvaras buvo vadinamas Smardone arba Lukėnais. XX a. tarpukariu nusistovėjo vardas Likėnai.[2] Manoma, kad pastaroji forma kilusi nuo Lukianskio pavardės, kuriam priklausė ši vietovė.[3]
Geografija
Yra parkas, gamtos paminklas – Smardonės šaltinis. Yra dvi mineralinio vandens versmės. Mineralinis vanduo gaunamas iš gręžinių. Likėnų gręžinio vanduo chloridinis sulfatinis, turintis natrio, kalio (vidutinės mineralizacijos – 7,4 g/l) – geriamas ir pilstomas į butelius. Aukštaitijos gręžinio vanduo bromidinis chloridinis, turintis natrio, kalio ir kalcio (didelės mineralizacijos – sūrimas; 114 g/l) – vartojamas balneologiniam gydymui. Durpyne prie Likėnų kasamas gydomasis durpių purvas vartojamas aplikacijoms.
Istorija
1587 m. minima prie Biržų veikusi gydykla, naudojusi Smardonės versmių mineralinį vandenį. Apylinkių gyventojai nuo seno žinojo šio vandens gydomąjį poveikį, atvykę maudydavosi valstiečių trobose įrengtuose kubiluose. Likėnai pirmą kartą minimi 1643 m. rugpjūčio 3 d.
Pirmasis Likėnų mineralinio vandens chemijos sudėtį 1816 m. ištyrė fizikochemikas Teodoras Grotusas ir konstatavo jų gydomąją vertę. Vėliau mineralinėmis versmėmis susidomėjo Biržų gydytojas Liudvikas Chodakauskas, kurio rūpesčiu mineralinis vanduo buvo ištirtas Rygos politechnikos instituto laboratorijoje, o L. Chodakauskas dvaro teritorijoje įrengė viešbutį ir gydyklos pastatą – pradėjo veikti kurortas. 1890–1891 m. čia gydėsi 168 ligoniai. 1891 m. sudegus vonios pastatui, kurorto nebeliko.
1924 m. dvaras išparceliuotas, 40 ha atiteko Sveikatos departamentui, nuo 1932 m. – Pabiržės savivaldybei. XX a. trečiame dešimtmetyje nustatyta, kad Smardonės dumblas ir gretimo durpyno durpės tinka gydymui. 1938 m. Biržų ligoninės vyr. gydytojo J. Mikelėno iniciatyva įsteigtas Likėnų kurortas – atidaryta gydykla su viešbučiu. 1939 m. gydėsi 610 ligonių. 1941 m. birželio mėn. per gyventojų trėmimą komunistiniai aktyvistai nužudė Likėnų parko kūrėją agronomą J. Narušį.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Likėnai tapo miesto tipo gyvenviete (kaip kurortas), teisės panaikintos 1992 m. 1955 m. gydykla, 1948–2002 m. vadinta sanatorija, rekonstruota, pradėjo dirbti ištisus metus. Po karo išplėstas gydomųjų ligų sąrašas. XX a. septintame dešimtmetyje pradėti gręžti arteziniai mineralinio vandens gręžiniai, aštuntame dešimtmetyje kasmet gydydavosi po 4000 ligonių. 1970–1989 m. prie Likėnų buvo prijungtas Pabiržės miestelis. XX a. pabaigoje dėl melioracijos išnyko dvi iš trijų mineralinių Smardonės versmių. 2002 m. sanatorija pertvarkyta į reabilitacijos ligoninę, gydymas tapo labiau specializuotas. Ligoninė specializuota sveikatą grąžinančiam gydymui ir sergančiųjų reabilitacijai su ryškiais bei grįžtamais biosocialinių funkcijų sutrikimais, sergantiesiems neurologinėmis, judėjimo ir atramos sistemos ligomis, po traumų, ortopedinių operacijų.[4]Taip pat yra mineralinės vonios, magnetoterapija, gydymas ultragarsu, masažas (t. p. povandeninis), manualinė terapija, akupunktūra, baseinas, sauna ir kt.
Po 1989 m. atskyrus Pabiržę, Likėnai smarkiai sumažėjo, bet apie 2020 m. vėl išaugo (priskirti Kiršoniai, kitų kaimų dalys).
