Lietuvos TSR ūkių gyvenvietės – tai gyvenamosios vietovės, buvusios pagrindinėmis sovietmečio Lietuvos kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose ir žuvininkystės ūkiuose. Pagrindinės ūkių gyvenvietės vadintos centrinėmis ūkių gyvenvietėmis, kitos didesnės gyvenvietės – pagalbinėmis ūkių gyvenvietėmis. Neretai ūkių centrinės gyvenvietės buvo ir administraciniai centrai – jose būdavo įsikūrusi ir apylinkių administracija.

Nors kolūkiai buvo žemės ūkio paskirties dariniai, tačiau jie turėjo esminės įtakos ir gyvenviečių plėtrai. Pagrindinė gyvenvietė buvo vadinama kolūkio centrine gyvenviete – joje buvo kolūkio valdyba, sutelkta žemės ūkio technika ir žemės ūkio paskirties pastatai, tokių gyvenviečių architektūra buvo planuojama atskirai. Nuo 1967 m. pradėta planinga kompleksinė kolūkio gyvenviečių statyba, kolūkiečiai pradėjo keltis iš viensėdžių į gyvenvietes. Kompleksinis gyvenviečių tvarkymas, inžinerinės įrangos ir aptarnavimo darbai ypač paspartėjo nuo 1980 m. Imtos statyti gyvenvietės su vandentiekiu, kanalizacija, dujomis, prekybos, buities ir kultūros aptarnavimo, vaikų auklėjimo įstaigomis. Pagrindinėse gyvenvietėse veikė mokyklos, kultūros namai, bibliotekos, vaikų lopšeliai ir darželiai, valgyklos.^[1]

Panašiai, po 1980 m. buvo sistemingiau pertvarkomos ir tarybinių ūkių gyvenvietės, taip pat buvo statomos naujos. Lyginant su kolūkiais, jose buvo ir didesnė plėtra – statyti ne tik darželiai ir mokyklos, kultūros namai, bet ir sveikatos priežiūros įstaigos, pirtys, asfaltuojamos gatvės.^[2] 1986 m. buvo 282 tarybiniai ūkiai Lietuvoje.

Žuvininkystės ūkiai Lietuvos TSR buvo reti. Jų gyvenvietės daugiausia telkėsi aplink tvenkinius, kuriuose buvo vystoma pramoninė žuvivaisa ir žvejyba. 1988 m. buvo 20 žuvininkystės ūkių Lietuvoje.^[3] Centrinėse tokių ūkių gyvenvietėse buvo telkiama ūkio materialioji bazė.