Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (LR DK) – Lietuvos darbo teisės įstatymų sąvadas, teisynas; darbo kodeksas. Įstatymas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, nustato atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas (sritis pagal Kodekso nustatytas ribas taip pat reguliuoja kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai). Priimtas 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodeksas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. (išskyrus LR DK 47 str. 6 d. nuostatas, įsigaliojusias Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, ir nuostatas dėl darbo tarybų, įsigaliojusias priėmus darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustatantį LR darbo tarybų įstatymą).
Istorija
Lietuvoje galiojo 1971 m. Lietuvos TSR darbo įstatymų kodeksas bei po Nepriklausomybės atkūrimo priimti atskiri darbo įstatymai. Naujai susiklosčiusius rinkos ekonomikos santykius darbo srityje reikėjo teisiškai sureguliuoti liberaliau, lanksčiau, aiškiau ir išsamiau. Iki naujojo LR DK priėmimo daugelis Rytų bei Vidurio Europos valstybių savo darbo teisę buvo jau reformavusios. Be to, Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, buvo būtina reformuoti darbo santykių sritį pagal prisiimtus įsipareigojimus. Buvo nuspręsta rengti Darbo kodekso projektą. Laikyta, kad teisinės technikos požiūriu vientisas, kodifikuotas teisės aktas gali užtikrinti geresnį teisinį reguliavimą negu atskiri darbo įstatymai, siekiant geresnės atskirų teisės normų sąveikos bei darnos. Siekta iš esmės reformuoti Lietuvos Respublikos darbo teisę, naujai sureguliuoti daugelį darbo ir su jais susijusių santykių, darbo kodeksą įtvirtinti kaip vieningą kodifikuotą LR darbo teisės šaltinį. 1996 m. liepos 29 d. LRV nutarimu buvo patvirtinta darbo grupė Lietuvos Respublikos darbo kodekso projektui rengti. Darbo kodekso projektą parengė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros teisininkai (mokslinis darbo grupės vadovas – Darbo teisės katedros vedėjas prof. Ipolitas Nekrošius)[1].
Rengiant Darbo kodeksą, buvo pasinaudota Vengrijos, Čekijos, Lenkijos teisėkūros patirtimi. Kodekso projekte siekta apjungti pagrindines Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatas, įtvirtinti jas įstatymo lygmens Lietuvos teisės aktuose. Atsižvelgiant į visoje Europoje ir Lietuvoje didėjančią socialinės partnerystės principo reikšmę, Kodeksas laikytas esminiu dokumentu, kuriuo siūlytina vadovautis, ateityje derinant socialinių partnerių interesus. Į LR DK projektą buvo perkelta didžioji dalis Europos Sąjungos direktyvų nuostatų, siekiant, kad priėmus Darbo kodeksą, Lietuvos Respublika būtų iš esmės įgyvendinusi savo įsipareigojimus ES darbo teisės aktų harmonizavimo srityje. Didelis dėmesys buvo skirtas LR ratifikuotoms Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijoms, taip pat ir neratifikuotoms TDO konvencijoms bei rekomendacijoms. Tokiu būdu siekta Darbo kodekso nuostatas priartinti prie aktualių nacionalinių ir tarptautinių realijų, aplinkybių, atsižvelgti į tarptautinį darbo santykių srities reglamentavimą.
Darbo grupės parengtas Darbo kodekso projektas buvo svarstomas ir koreguojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje darbo grupėje (vadovas – LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras Rimantas Kairelis). Svarstyti keli – 2001 m. gruodžio 10 d. (Nr. IXP-1268) bei 2002 m. vasario 20 d. IXP-1268(2SP) – projektai. Galutinis LR Darbo kodekso projektas užregistruotas 2002 m. balandžio 23 d., priimtas 2002 m. birželio 4 d.[2].
2016 m. – naujas Darbo kodeksas
Struktūra, turinys
LR darbo kodeksą sudaro 3 dalys:
- I dalis – Bendrosios nuostatos,
- II – Kolektyviniai darbo santykiai,
- III – Individualūs darbo santykiai.
Iš viso 303 straipsniai ir darbo kodekso priedas (Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai).
LR darbo kodekso nuostatos yra gana abstrakčios. Tuo buvo siekiama išvengti darbo santykių reguliavimo diferenciacijos pagal ūkio sektorius (privatų ir valstybinį), kodekse nereglamentuoti LR Vyriausybės lygyje sureguliuotinų klausimų, įtvirtintinų poįstatyminiais teisės aktais[3].
Išnašos
Taip pat skaitykite
Nuorodos