Liepsnotoji gotika (pranc. flamboyant 'liepsnojantis') – architektūrinis stilius, vėlyvosios gotikos paskutinioji fazė Prancūzijos architektūroje. Lietuviškas terminas – spindulinė gotika arba spindulinis (gotikos) stilius.

Liepsnotoji gotika plito XIV a. pabaigoje – XVI a. Pastatyta liepsnotosios gotikos puošnių sakralinių pastatų (Turo katedra, XV a., Vilniaus Šv. Onos bažnyčia), rotušių, rūmų (Ruane, XVI a.). Pastatams būdingas:

• ypatingas puošnumas, formų įmantrumas – sudėtingo piešinio masverkai, skliautų netektoniškos briaunos;
• gausus dekoras – reljefiški ornamentai, kreivos, vingiuotos liepsnos liežuvių pavidalo linijos, žuvies pūslės formos elementai, pleištinės arkos,
• konstrukcijos paprastumas – bažnyčiose atsisakyta triforų, vietoj sudėtingo skerspjūvio piliorių mūryti apskriti stulpai. ^[1]