PROFILPELAJAR.COM

Vieta
Liepojos–Rucavos siaurasis geležinkelis
Šalys	Latvija
Miestai	Liepoja–Rucava
Pagrindinė informacija
Atidarymas	1916 m.
Uždarymas	1962 m.
Techninė informacija
Ilgis	53
Vėžė	600 mm (1916–1932) 750 mm (1932–1962)
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Liepojos–Rucavos siaurasis geležinkelis (latv. Liepājas–Rucavas šaursliežu dzelzceļš) – 53 km ilgio, 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis Latvijos pietvakariuose, dabartinės Pietų Kuršo savivaldybės teritorijoje, veikęs nuo 1916 iki 1962 m.

Istorija

Nutiesti siaurąjį geležinkelį iš Liepojos į Palangą svarstyta jau XIX a. pabaigoje, tačiau konkrečių veiksmų nesiimta. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916–1917 m., vokiečių okupacinė valdžia iš Darbėnų stoties (Bajorų–Priekulės geležinkelis) į Dubenių stotį (Liepojos–Kaišiadorių geležinkelis) nutiesė 51 km ilgio 600 mm vėžės geležinkelį, skirtą medienai išvežti. Pasitraukdama iš Latvijos vokiečių kariuomenė geležinkelį iš dalies sunaikino, tačiau dėl jo ekonominės svarbos 1919 m. Latvijos valdžia geležinkelį nusprendė atnaujinti. Kadangi Darbėnų stotis po karo atsidūrė kitos vastybės – Lietuvos – jurisdikcijoje, atnaujintas 41 km ilgio ruožas nuo Dubenių iki Rucavos (tuomet Paurupės) stoties. 1922 m. geležinkelis prailgintas iki Liepojos, nuo Dubenių stoties šalia plačiojo geležinkelio nutiesus 12 km ilgio ruožą – į Liepoją vykstantiems keleiviams nebereikėjo persėsti į kitą traukinį. 1932 m. geležinkelis rekonstruotas: perstatyti tiltai, iki 750 mm praplatinta vėžė. 1935 m. uždėti didesni bėgiai, iš Lenkijos atvežti nauji garvežiai. Kelionė iš Rucavos į Liepoją sutrumpėjo nuo penkių–šešių iki trijų valandų.^[1]

Reguliarus eismas visa linija vyko iki 1944 m. spalio, kai geležinkelį perkirto fronto linija: šiaurinė dalis pateko į Kuršo katilą, pietinę kontroliavo Raudonoji armija. Iš Darbėnų ant buvusio geležinkelio sankasos, o nuo Rucavos – ant siaurojo geležinkelio viršaus, Raudonoji armija nutiesė laikiną platųjį geležinkelį mobiliųjų toliašaudžių patrankų, skirtų Liepojai apšaudyti, transportavimui. Po karo šios patrankų svorio sugadinto geležinkelio atkarpos nebeatnaujino. Oficialiai geležinkelis baigėsi Bartos stotyje, bet faktiškai krovininiai traukiniai (1959 m. ir keleiviniai) kursuodavo iki Slamstės, kur buvo miško medžiagos sandėlis. Netrukus eismas geležinkeliu nutrauktas, ir 1962 m. linija oficialiai uždaryta. Dalis buvusio geležinkelio bėgių panaudota Liepojos tramvajaus linijoms.^[1]

Stotys

1939 m. duomenimis, linijoje veikė šios stotys (neskaitant Liepojos):^[2]

Alanda (7,1 km nuo Liepojos),
Dubeniai (Dubeņi; 12,3 km),
Uotanka (Otanka; 24,3 km),
Barta (Bārta; 26,5 km),
Slamstė (Slamste; 33,2 km),
Jėčiai (Jēči; 36,3 km),
Papė (Pape; 47,2 km),
Pūcė (Pūce; 50,9 km),
Rucava (53,2 km).

Bartos stotis buvo apie 5 km į šiaurės vakarus nuo Bartos gyvenvietės. 1919–1921 m. vadinta Raibulių (Raibuļi) stotimi, o Bartos stotimi vadinta kita, 3 km link Rucavos, prie Bartuvos tilto stovėjusi stotis. Stoties pastatas buvęs medinis, atnaujintas 1926/1927 m.^[3]

Slamstės stotis veikė 1919–1922 m., paskui vėl nuo 1924 m. 1926 m. pastatytas naujas medinis stories pastatas, 1940 m. stoties teritorijoje įrengta durpių krovimo aikštelė, veikė atskiras 4 km ilgio 750 mm vėžės siaurukas iš durpyno į stotį.^[3]

Nuo 1920 m. veikė Paurupės stotis, kuri 1927 m. pervadinta Rucavos stotimi. Prieš tai Rucava vadinta stotelė 3 km už Paurupės, Liepojos link, šalia tuometinio valsčiaus valdybos pastato. Rucavos stotis, neskaitant Liepojos, buvo judriausia visoje linijoje, nes buvo vienintelė, pastatyta gyvenvietėje.^[3]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Rucavas bānītis Archyvuota kopija 2023-07-04 iš Wayback Machine projekto., Dunika.lv. Nuoroda tikrinta 2023-07-04.
↑ Latvijas dzelzceļu karte. Valsts dzelzceļu tipogrāfija, Rīga, 1939.
↑ ^3,0 ^3,1 ^3,2 Toms Altbergs, Karīna Augustāne, Ieva Pētersone, Dzelzceļi Latvijā, p. 150. VAS „Latvijas dzelzceļš”, apgāds „Jumava”, 2009. ISBN 978-9984-38-698-0.