1990 m. duomenimis,[2] atodangos būklė vertinta kaip gera, natūrali. Čia pat iki 30 m aukščio iškilęs respublikinės reikšmės archeologijos paminklas – Liškiavos piliakalnis su pilies griuvėsiais. Atodangos uolienų sluoksnius dengė velėna, natūrali augmenija, tad jie nebuvo matomi. Šio šlaito šaltiniuota papėdė buvo pažliugusi, apaugusi juodalksniais, krūmais, žolėmis. Ant piliakalnio šlaitų, aukščiau atodangos vietos, augo pušys. Nuo atodangos papėdės link Nemuno upės nuožulniai besileidžianti salpa buvo šaltiniuota, su keliais pratekančiais upeliūkščiais, apaugusi augmenija.
Pasak senųjų vietos gyventojų, kažkada šiame šlaite buvo atsivėrę pliki žemės sluoksniai. Matyt, tvarkant Liškiavos piliakalnį ir siekiant sustabdyti šito šlaito irimą, ant jo buvo supilta atvežto grunto, ir šlaitas liovėsi iręs.[2]