Mokėsi prancūzų misionierių mokykloje Senegale, nuo 1928 m. studijavo Prancūzijos universitetuose. 1935 m. – pirmasis juodaodis profesorius Prancūzijos universitete. 1936–1948 m. Prancūzijos socialistų partijos (SFIO) narys. 1937 m. Tarptautinės darbininkų bendrijos narys.
1948 m. įkūrė Senegalo Demokratinį bloką (SDB). 1951 m. šis blokas Senegale gavo 67 % balsų. L. Sengoras ir Generalinės darbo federacijos (Prancūzijos profesinių sąjungų susivienijimas) Senegalo lyderis Abas Gejė tapo Prancūzijos parlamento nariais. Tačiau rinkimų kampanija supriešino SFIO ir SDB.
1952 m. Prancūzijos vyriausybės valstybės sekretorius. 1958–1980 m. Senegalo pažangiosios sąjungos (nuo 1976 m. Senegalo socialistų partija) generalinis sekretorius. 1959 m. balandžio – 1960 m. rugpjūčio mėn. Malio federacijos Federalinės asamblėjos pirmininkas.
Vienas iš negritiudo filosofinės estetinės koncepcijos, akcentuojančios Afrikosistorijos ir kultūros savitumą, kūrėjų. L. Sengoras, Ėmė Cezaras ir Leonas Damas savo filosofija pasistengė sumažinti Europos kultūros įtaką Afrikos tautų kultūrai ir netgi politikai. Žinomas L. Sengoro posakis, kad Europa neišrado nieko naujo – ji netgi kurdama savivaldos sistemą kartoja afrikiečių bendruomeninę savivaldą, egzistuojančią jau daugelį amžių.
Būdamas Senegalo prezidentu L. Sengoras praktikoje išplėtojo afrikietiškojo socializmo teoriją kaip alternatyvą tuo metu paplitusiam marksizmui.
Poezija
Sukūrė meilės lyrikos – „Dainos Naetai“ (Chants pour Naëtt), 1949), politinės poezijos apie Pasipriešinimo judėjimą – „Juodosios aukos“ (Hosties noires), 1948 m.), Afrikos tautų praeitį („Čaka“, 1949 m., „Etiopiški motyvai“ (Éthiopiques), 1956 m. L. Sengoras – Senegalo himno autorius.
1948 m. išleista jo „Naujosios negrų ir malgasių poezijos antologija“ (Anthologie de la nouvelle poésie nègre et malgache), kuriai įžangą parašė Žanas Polis Sartras.