Lansango karalystė (lao. ລ້ານຊ້າງ = lâansâang – „dešimt tūkstančių dramblių“) – istorinė laosiečių etninės grupės karalystė, egzistavusi XIV–XVIII a. dabartinio Laoso ir rytų Tailando teritorijose. Lansango karalystės pavadinimas reiškė „dešimt tūkstančių dramblių“, ir tai buvo užuomina į tuometinę karalystės didelę karinę galią.
Raida
Karalystės pirmtakė buvo Muang Sua karalystė to paties pavadinimo tajų kultūriniame regione.
Karalystę 1354 m. įkūrė karalius Somdetch Brhat-Anya Fa Ladhuraniya Sri Sadhana Kanayudha Maharaja Brhat Rajadharana Sri Chudhana Negara (geriau žinomas Fa Ngum vardu). 1353 m. Fangumo armija įsiveržė į Ajutajos karalystės rytines teritorijas. Ajutajos karalius Utongas buvo priverstas pasirašyti taikos sutartį. Už tai karaliui Fangumui į žmonas išleido savo dukrą Nangkeolotfahą (Nang Keo-Lot-Fah), atidavė 101 dramblį, po 20 000 auksinių ir sidabrinių monetų, 100 000 retų ragų ir kitokių daiktų[1].
Karalystė, kurią valdė laosiečiai, o jiems padėjo tailandiečiai ir kalnų gyventojai, sėkmingai egzistavo daugiau nei 300 metų. Visi Fa Ngumo pasekėjai sėkmingai, tačiau patyrė ir svetimšalių invazijų – vietnamiečių1478–1479 m., tailandiečių – 1536 m. ir mianmariečių1571–1621 m. Po kovų su Kinija ir Vietnamu La Sango karalystė buvo didžiausia Pietryčių Azijoje.
