55°43′42″š. pl. 24°21′45″r. ilg. / 55.7282°š. pl. 24.3624°r. ilg. / 55.7282; 24.3624

Laisvės aikštė – viešoji miesto erdvė Panevėžio centre, pagrindinė ir seniausia aikštė mieste.^[1] Trikampė, šiaurėje platesnė, link pietų siaurėjanti ir pereinanti į Ramygalos gatvę. Iki 1920 m. vadinta Turgaus (Rinkos), kartais ir Centrine aikšte, tarpukariu – Laisvės, sovietmečiu – Lenino, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grąžintas Laisvės aikštės pavadinimas.

Visoje aikštėje įrengta pėsčiųjų zona. Aikštėje įsikūrusi Panevėžio miesto savivaldybės administracija, Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžio apylinkės teismas. Stovi nenaudojamas „Panevėžio” (buvęs „Nevėžio“) viešbutis.

Iš pradžių aikštės užstatymo būta medinio, vėliau daugėjo mūrinių pastatų. Iki XX a. vidurio aikštės šonuose stovėjo mūriniai, daugiausia dviaukščiai istorizmo stiliaus namai; dabartinis užstatymo vaizdas susiformavo sovietmečiu, po miesto centro rekonstrukcijos, o pačios aikštės vaizdas – po 2019–2021 m. rekonstrukcijos.

Susiformavo XVI a. pirmoje pusėje Naujajame Panevėžyje, Nevėžio kairiajame krante, prie prekybinių kelių, vedančių link Ramygalos ir Kauno (dabartinė Ramygalos gatvė), link Senojo Panevėžio ir Livonijos (per Nevėžį) ir link Žemaitijos (dabartinė Vasario 16-osios gatvė).^[1]

Aikštė susidarė, Ramygalos gatvei šakojantis į dvi dalis. Tarp jų iki pat XX a. vidurio buvo rengiami turgūs. 1554–1556 m. aplink aikštę jau buvo išsidėstę 27 sodybiniai sklypai ir daržai.^[2] Namų tuo metu būta medinių, miestas ne kartą kentėjo nuo karų ir gaisrų, todėl senesnės nei XIX a. pab. architektūros aikštėje neišliko. Po Šiaurės karo, XVIII a. trečiajame dešimtmetyje, aikštės vakariniame šone vis dar buvo didokas neapstatytas sklypas, jame įsikūrė pijorų vienuoliai. 1764 m. aprašymo duomenimis, aikštės šiauriniame šone stovėjo teismo pastatas, rytiniame buvo kareivinės, sinagoga ir dar 11 sklypų, vakariniame – 17 sodybų, tarp kurių ir vaito sodyba. 1788 m. inventoriuje Turgaus aikštėje minimi iždo namai, austerija ir kafenhauzas, 1809 m. – mūrinė kavinė (kafenhauzas), medinė smuklė, 12 krautuvėlių su sandėliais (dviem eilėm po šešias). Aplink aikštę minimi 30 sklypų, iš kurių 21 apstatytas. Aikštės rytiniame šone tarp Malūnų ir Dvaro (dabartinė Ukmergės) gatvių buvo 6 sklypai (5 apstatyti), tarp Dvaro ir Ramygalos gatvių – 9 sklypai (apskrities iždinė ir dar 4 apstatyti sklypai). Vakariniame aikštės šone surašyta 11 sklypų (8 apstatyti, iš jų vienas mūrinis namas, 3 krautuvės ir kanceliarija), šiauriniame – 4 sklypai: 2 mūriniai namai, teismo namas ir archyvo pastatas.^[3]

1820 m. ruoštasi aikštę išgrįsti: išleistas apskrities valdybos įsakas į turgų atvykstantiems valstiečiams atsivežti keletą akmenų grindiniui arba mokėti grindinio mokestį. Iki 1839 m. aikštė išgrįsta bruku (netašytais akmenimis),^[2] tarpukariu pergrįsta tašytais akmenimis.^[4] Grindinio būta ir anksčiau: 2019 m. atliekant žvalgomuosius archeologinius tyrimus priešais miesto Savivaldybės centrinį įėjimą atkastas XVIII a. grindinys.^[5]

1830 m. vienuolyno sode prie aikštės pastatyta apskrities iždinė, o po 1831 m. aikštėje nugriautas pusiau apgriuvęs valsčiaus namas, kuriame anksčiau vykdavo bajorų seimeliai ir teismai. 1860 m. aikštės pietvakariniame kampe, prie Ramygalos gatvės, skirtas sklypas katalikų bažnyčios statybai, kuri pradėta 1862 m., bet dėl 1863 m. sukilimo nutraukta.^[3] Bažnyčia šioje vietoje taip ir nepastatyta. 1872 m. aikštė jau oficialiai vadinama Turgaus aikšte.^[4]

1904 m. miesto savivaldybė įpareigojo sklypų savininkus per 3 metus įrengti aikštės šonuose šaligatvius ir apsodinti juos medžiais. 1909 m. aikštėje nutarta įrengti artezinį šulinį, 1912 m. planuota nutiesti vandentiekį. XX a. pr. pietinė aikštės dalis apsodinta medžiais, šiaurinėje daugėjo mūrinių namų.^[2] 1919 m. Turgaus aikštė pervadinta Laisvės aikšte. Tarpukariu rūpintasi iš aikštės iškelti turgų, 1938 m. Klaipėdos, Daukanto ir Džonto gatvių rajone pradėjo veikti nauja turgavietė, tačiau dėl vietos stokos 1940 m. turgus grąžintas į Laisvės aikštę.^[6]

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dalis aikštės pastatų nukentėjo nuo karo veiksmų, ypač šiaurės rytinėje dalyje, tačiau labiausiai aikštės vaizdą pakeitė sovietmečiu įvykdyta miesto centro rekonstrukcija: aikštės vakariniame šone beveik visi senieji namai nugriauti, jų vietoje pastatyti nauji, didesni; kitur senieji pastatai rekonstruoti keičiant aukštį, architektūrą.^[7]

1952 m. pastačius paminklą V. Leninui, aikštė pervadinta Lenino vardu. 1964 m. aikštėje pradėta kurti pėsčiųjų zona, iki 1970 m. pagrindinis transporto srautas nukreiptas kitomis gatvėmis, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje eismas uždraustas ir aikštė palikta tik pėstiesiems.^[8] 1982 m. ji išklota betoninėmis plokštėmis.^[2]

Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aikštei grąžintas Laisvės pavadinimas. 1998 m. pakeista nepatogi vaikščiojimui betoninių plokščių danga,^[4] apie 2007 m. rekonstruota šiaurinė aikštės dalis, ^[5] o 2019–2021 m. – visa aikštė.^[9]

Laisvės aikštė yra miesto centre, į pietus nuo Nevėžio senvagės, ribojama Elektros gatvės šiaurėje ir Vilniaus gatvės pietuose. Aikštės planas nuo jos susiformavimo pradžios beveik nepakitęs. Į aikštę vakarų pusėje XX a. pradžioje vedė 5 gatvės, šiuo metu – po sovietmečiu suformuoto aklino perimetrinio užstatymo vakariniame aikštės šone visos gatvės nuo aikštės atkirstos. Rytų pusėje į aikštę suėjo 7 gatvės, iki šių laikų liko dvi: Ukmergės ir Savanorių aikštės tęsinys. Aikštės erdvė šiaurinėje dalyje sovietmečiu praplėsta: apie 20 m į vakarus po viešbučio „Nevėžis” pastatymo ir apie 40 m į rytus po Dramos teatro rūmų atidarymo.^[2]

Laisvės a. 1 – M. Rosako namas. Triaukštis pastatas, architektūriniu ir istoriniu požiūriu vienas vertingiausių Laisvės aikštėje, įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.^[10] Pastatytas 1888 m., 1894 m. perstatytas, padidintas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą name buvo įrengtas „Centralinis” viešbutis, restoranas, pirmame aukšte veikė krautuvėlės, trečiame gyveno pastato šeimininkas Mykolas (Michaelis) Rosakas. 1897 m. name gyveno ir dirbo latvių poetas Janis Rainis su žmona Aspazija, o 1919 m. buvo įsikūręs Panevėžio apskrities apsaugos būrio viršininko Jono Variakojo štabas. Abiems įvykiams atminti prie pastato sienos atidengtos atminimo lentos. M. Rosako namas garsus dar ir tuo, kad jame Pirmojo pasaulinio karo metu buvo apsistojęs Vokietijos feldmaršalas ir vėlesnis prezidentas Paulius fon Hindenburgas, o 1919 m. pirmąkart Panevėžyje virš pastato suplevėsavo Trispalvė. Sovietmečiu pastato pirmajame aukšte buvo įsikūręs restoranas „Seklyčia”.^[11]

Laisvės a. 2 – šiuolaikinis architekto Valdo Klimavičiaus suprojektuotas trijų aukštų su mansarda, tamsių spalvų pastatas, skirtas komercinėms patalpoms ir gyvenamiesiems būstams.^[12]

Laisvės a. 3 – buvusi sinagoga. Pastatyta tarpukariu,^[13] 1941 m. nacių okupacijos valdžios nacionalizuota, po karo paversta sandėliu, atiduota „Spartako”, vėliau „Žalgirio” sporto draugijai, padidinta, pertvarkyta į sporto salę. Iš buvusios sinagogos išlikę tik pamatai ir rūsys.^[4] XXI a. antrajame dešimtmetyje pastatas renovuotas, paverstas gyvenamuoju.^[14]

Laisvės a. 4 – sovietmečiu rekonstruotas triaukštis pastatas su gyvenamosiomis ir komercinėmis patalpomis. 1982–1995 m. name gyveno aktorius Kazys Vitkus, prie namo sienos 2010 m. atidengta atminimo lenta.^[15]

Laisvės a. 5 – Juozo Miltinio dramos teatro rūmai. Baigti statyti 1967 m. (atidaryti 1968 m.) pagal architekto Algimanto Mikėno projektą per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai apgriauto užstatyto kvartalo vietoje. Ankstyvojo sovietinio modernizmo pavyzdys.^[16] Naujų teatrų statyti sovietų valdžios tuo metu nebuvo leista, tad leidimo prašyta „kultūros rūmams” statyti. Netrukus po atidarymo teatras išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje.^[7]

Laisvės a. 9 – po pasaulinių karų kelis kartus griautas, perstatytas ir rekonstruotas pastatas, stovintis aikštės ir Ukmergės gatvės kampe. Pastatytas XIX a. pab. – XX a. pr. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastate buvo viešbutis „Italija”, vienas prabangiausių viešbučių mieste. Viešbutyje veikė ir restoranas bei skalbykla.^[4]

Laisvės a. 11 – trijų aukštų gyvenamasis namas. Pastato pirmame aukšte įsikūręs Panevėžio turizmo informacijos centras.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą

2020 m.

Buvusio Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas Laisvės a. 16, sovietmečiu – Centrinė vaistinė.

Laisvės a. 16 – tarpukariu (1937–1938 m.) pastatytas, miesto inžinieriaus Antano Gargaso suprojektuotas Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas. Buvo dviaukštis, su stogą juosiančia tvorele ir lenktu stikliniu stogeliu virš pirmojo aukšto (aliuzija į „Pienocentro” pastatą Kaune). Bankas įsikūrė antrame aukšte, o pirmame – miesto savivaldybės vaistinė ir Tiltagalių pieninė.^[17] Sovietmečiu pastatui pristatytas trečias aukštas, pakeistos durys ir langai.^[18] Vaistinės šiame pastate veikė ir sovietmečiu, ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Laisvės a. 17 – Panevėžio apylinkės teismo rūmai. Baigti statyti 1986 m. pagal architekto Viktoro Skokausko projektą. Vėlyvojo modernizmo pavyzdys. Projektuojant rūmus atsižvelgta į gretimo vaistinės pastato architektūrą: abu pastatai turi kampinius įėjimus.^[19] Projektas taip pat derintas (aukštis, langų ritmika) prie anksčiau suprojektuoto Vykdomojo komiteto pastato, kuris turėjo atsirasti šalia teismo rūmų, Laisvės a. 18. Aikštės smailėjančiai daliai praplatinti rūmai šiek tiek atitraukti nuo bendros aikštės užstatymo perimetrinės linijos.^[20]

Laisvės a. 18 – naujas pastatas, atsiradęs aikštės pietrytiniame kampe, prie Vilniaus gatvės, XX a. pabaigoje. Iki 2021 m. jame veikė „Swedbank” banko padalinys.^[21] Sovietmečiu ši vieta buvo numatyta Tarybų rūmų (miesto Vykdomojo komiteto rūmų) statybai, paruoštas jų projektas, tačiau lėšų neskirta ir projektas nerealizuotas.^[22]

Laisvės a. 20 – Panevėžio miesto savivaldybės pastatų kompleksas. Sudarytas 1987 m. sujungus kelis XIX a. pab. – XX a. pr. stovėjusius dviaukščius namus. Šie istorizmo stiliaus namai su gausiu fasado dekoru iš pradžių priklausė miesto elitui – turtingiems žydams. Seniausias iš jų, esantis arčiausiai dabartinės Panevėžio kolegijos, pastatytas apie 1887 m. Iki XX a. septintojo dešimtmečio, kol Klaipėdos gatvė nebuvo sujungta su Vilniaus gatve, ties pastatu baigėsi Laisvės (tuo metu – Lenino) aikštė ir prasidėjo Ramygalos gatvė. Antrasis namas (anksčiau – Ramygalos g. 2) pastatytas 1903, trečiasis (Ramygalos g. 4) – 1900 m. Šį namą iš Natanelio Kisino 1906 m. nusipirko Panevėžio miesto savivaldybė, iki tol neturėjusi nuolatinių patalpų. Nuo to laiko iki šių dienų pastatas priklauso miesto savivaldai (pagal kitus duomenis N. Kisinui priklausęs namas buvo pirmasis iš keturių^[4]). Ketvirtas, labiausiai į pietus nutolęs namas (Ramygalos g. 6) buvo savo plotu didžiausias iš visų keturių. Pastatytas 1903 m., sovietmečiu jame veikė Civilinės metrikacijos skyrius. Nepavykus gauti leidimo Tarybų rūmų statybai, 1984–1987 m. miesto valdžia šiuos namus sujungė, rekonstravo, pristatė trečią aukštą, palei Vilniaus gatvę pastatė naują priestatą.^[22]

Laisvės a. 23, 24, 25 – trys stambaus tūrio namai, pastatyti sovietmečiu, nugriovus istorinius XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vienaaukščius ir dviaukščius pastatus. Laisvės a. 23 – keturių aukštų Panevėžio kolegijos pastatas, pastatytas 1966 m. skersai Klaipėdos gatvės Panevėžio politechnikumui.^[23] Po antruoju pastato aukštu įrengtas pasažas į gatvę. Laisvės a. 24 – penkiaaukštis gyvenamasis namas. Pirmame aukšte sovietmečiu veikė galanterijos parduotuvė „Šypsena”. Laisvės a. 25 – keturių aukštų gyvenamasis namas.

Laisvės a. 26 – buvęs viešbutis „Nevėžis” (vėliau „Panevėžys”). Trylikos aukštų pastatas pagal architekto Alfredo Paulausko projektą baigtas statyti 1972 m., nugriovus kelis dviaukščius XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatus. Buvo vienas aukščiausių to meto viešbučių Lietuvoje ir aukščiausias pastatas mieste, tapęs pagrindiniu viso miesto vertikaliuoju akcentu. Minimalistinės architektūros, lygių sienų, lengvai įlenkto fasado. Pastatytas augančios miesto pramonės reikmėms ir iš toliau atvykusiems Panevėžio dramos teatro lankytojams apgyvendinti.^[24][4] 2022 m. duomenimis viešbutis buvo nenaudojamas, planuota pastato renovacija.^[25]

Iki Antrojo pasaulinio karo aikštėje paminklų nebuvo. Tarpukariu mieste planuota pastatyti paminklą Nepriklausomybės kovoms atminti, tačiau neaišku, ar jam skirta vieta buvo Laisvės aikštėje. Paminklo statybai buvo renkamos aukos, skulptorius Juozas Zikaras paruošė paminklo maketą, tačiau po kurio laiko paminklo idėjos buvo atsisakyta ir surinktos lėšos skirtos muziejaus statybai.^[26]

Pokariu aikštės šiaurinėje dalyje numatyta pastatyti 12 m aukščio sovietinį Laisvės paminklą su tribūna 25 asmenims. LTSR Ministrų Taryba leidimo statyti nedavė, vietoj to 1952 m. pagal tipinį projektą išlietas betoninis Lenino paminklas, aikštė pervadinta Lenino vardu. 1985 m. betoninis paminklas pakeistas kitu, granitiniu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – pašalintas.^[27]

1998 m. aikštė papuošta skulptoriaus Alfrido Pajuodžio organizuoto skulptūrų simpoziumo darbais: Audriaus Tamošaičio „Koralu“ (1999 m., Karelijos granitas, marmuras),^[28] Algimanto Vytėno „Virsmu“ (1999 m., granitas),^[29] V. Tallat-Kelpšos „Lizdu“ (1999 m., Karelijos granitas),^[30] A. Pajuodžio „Langu“ (1999 m., Karelijos granitas)^[31] ir kitomis. 2019 m., pradėjus aikštės rekonstrukciją, skulptūros iškeltos.

2003 m. miesto 500-ųjų metinių proga aikštės šiaurinėje dalyje, šalia Senvagės, atidengtas granitinis paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Paminklo autorius – Stanislovas Kuzma.^[32] 2007 m., minint režisieriaus Juozo Miltinio šimtąsias gimimo metines, priešais Dramos teatrą atidengtas bronzinis paminklas „Mintis”, vaizduojantis ant kėdės sėdintį režisierių. Paminklo autorius – Regimantas Midvikis.^[33]

Aikštės šiaurinėje dalyje stovi vandenpylė troškuliui nemokamai numalšinti.^[34] Po 2019–2021 m. rekonstrukcijos šiaurinė aikštės dalis išklota kiniškomis iš akmens išpjautomis granitinėmis plokštėmis ir trinkelėmis, o šioje aikštės dalyje buvusios dar geros būklės raudonos granitinės plokštės perkeltos į pietinę aikštės dalį prie miesto savivaldybės, kur įrengta reprezentacinė erdvė. Aikštės centre pastatyta balto plastiko konstrukcija, kurią prireikus galima transformuoti į nedidelį paviljoną. Šalia įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Netoliese po šimtamečiu ąžuolu sudėtos raidžių plytelės, kuriose įamžinti miesto įvykiai, datos, projekto autoriai. Tekstai sudėlioti atkarpomis, penkiose eilėse. Kiekvieną įrašytą frazę sudaro vienodas simbolių skaičius – 150.^[35] Pagrindinis aikštės pietinės dalies akcentas – apvalus baseinas su iš po žemių trykštančiu fontanu. Kitur aikštėje tarp medžių įrengtos salelės poilsiui ar kavinukėms po atviru dangumi.^[36]

Aikštėje auga du 1930 m. pasodinti ąžuolai: Vytautui Didžiajam pagerbti ir Lenkijos okupuotam Vilniui atminti. 1989 m. aikštėje pasodintas Atgimimo ąžuoliukas Lietuvos nepriklausomybei įamžinti.^[37]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.