Nuostabusis Hercogo Berio rankraštis
Menininkas	Broliai Polis, Žanas ir Ermanas Limburgai, Baltramiejus D’Eikas, Žanas Kolombas
Metai	1410–1490 m.
Meno kryptis
Medžiagos, technika	pergamentas, guašas, akvarelė
Matmenys	29 cm × 21 cm
Miestas (vieta)	Šantiji, Prancūzija
Muziejus	Kondė muziejus (signatūra Ms. 65)

Nuostabusis hercogo Beri rankraštis (pranc. Les Très Riches Heures du duc de Berry ) – iliuminuotas XV amžiaus rankraštis, skirtas Prancūzijos Beri ir Overnės hercogui Žanui Beri. Labiausiai žinomas dėl ciklo „Metų laikai“, susidedančio iš 12 miniatiūrų, kuriose pavaizduotas viduramžių gyvenimo ciklas.

„Nuostabusis hercogo Beri rankraštis“ priklauso valandų knygų grupei. Jis 1410–1411 m. buvo užsakytas hercogo Žano de Beri.

Rankraščio kūrėjai – Nyderlandų dailininkai, iliustratoriai trys broliai Polis, Žanas ir Ermanas Limburgai. Rankraštis liko nebaigtas dėl jų užsakovo ir kūrėjų mirties. Tikėtina, jog rankraštis buvo pildytas anoniminio kūrėjo 1440–1450 metais kalendorinėje rankraščio dalyje. Kai kurie meno ekspertai teigia, jog šiuo anoniminiu autoriumi buvo prancūzų Avinjono mokyklos dailininkas Baltramiejus D’Eikas.

1485–1486 m. rankraštis buvo papildytas prancūzų dailininko – miniatiūristo Žano Kolombo pagal Pjemonto princo, Savojos hercogo Karlo I Savojiečio užsakymą, tačiau kai kurie rankraščio lapai vis tiek liko neužbaigti.

1856 m. rankraštį įgijo rytų Normandijos Omalio grafystės hercogas Henrikas Orleanietis ir rankraštis buvo saugomas Šantiji dvare, stovėjusiame netoli Paryžiaus, kaip ir to paties pavadinimo dabartinis miestas.

Šiuo metu „Nuostabusis hercogo Beri rankraštis“ saugomas tame pačiame mieste įkurtame Kondė muziejuje (inventoriaus Nr. Ms 65) kaip perduotas meno kūrinys hercogo Henriko Orleaniečio testamentu Prancūzijos valstybei su sąlyga, jog rankraštis niekada nebus išvežtas už Šantiji miesto ribų.^[1]

XVIII a. rankraštis buvo pervilktas į raudoną safjaną, t. y. ploną odos aplanką, tačiau tikriausiai tai buvo ne pirmas rankraščio pervilkimo kartas. Aplanko dydis – 300×215 mm. Rankraštį sudaro 206 lapai (412 puslapių), kurie suskirstyti į penkias dalis. 66 lapai yra pilnai iliustruoti, 65 lapuose yra nedidelės miniatiūros.

Kiekvienas pergamentinis lapas sulankstytas per pusę, taip sudarant du lapus ir keturis puslapius. Nebaigtos frazės kai kuriuose puslapiuose rodo, jog rankraštis išsaugotas ne visos apimties. Rankraštyje yra ir tuščių lapų, taip pat nereikšmingų rudu rašalu užrašytų smulkių įrašų, kurie rodo, jog kūrinys nebuvo užbaigtas.

Pervelkant rankraštį pergamentų lapai buvo apipjaustyti, dėl to prarasti tam tikri dekoro elementai ar inicialų dalys, kai kurių miniatiūrų elementai. Jau po rankraščio sukūrimo vėlesniais metais visi jo lapai buvo sunumeruoti pieštuku, įrašant lapo numerį dešinėje pusėje. Pats rankraščio pergamentas yra aukščiausios kokybės, lapai supjaustyti lygiai ir guli vienas ant kito be bangavimo.^[2]

Beri ir Overnės hercogas Žanas de Beri buvo trečiasis Prancūzijos karaliaus Jono II Gerojo ir Bonos Liuksemburgietės sūnus. Šis princas pasižymėjo meile knygoms, buvo žinomas kaip kolekcionierius ir menų globėjas (mecenatas). Jo mirties momentu asmeninėje bibliotekoje buvo priskaičiuota apie trys šimtai tomų knygų. Jo surinktos knygos buvo aukšto meninio lygmens ir tuo pranoko jo brolio Prancūzijos karaliaus Karolio V Išmintingojo surinktų knygų kolekciją, kuri buvo skaitlingesnė. Šiuo metu hercogo Žano de Beri knygos saugomos Kondė muziejuje. Dėl religinių knygų iliustracijų grožio, jų įspūdingumo hercogas Žanas de Beri buvo pramintas „Valandų knygų karaliumi“.^[3]

Broliai Limburgai gimė Nyderlanduose, Neimegeno mieste graviruotojo Ermano Arnoldo Limburgo ir jo žmonos Nyderlandų dailininko Žano Maluelio sesers šeimoje. Pagal išlikusius dokumentus žinoma, jog broliai Limburgai hercogo Žano de Beri dvare dirbo nuo 1410 iki 1415 metų. Gali būti, jog vyresnysis iš brolių Polis Limburgas hercogo dvare atsirado šiek tiek anksčiau. Tikėtina, jog Polis Limburgas mirė 1416 metais tik keliais mėnesiais vėliau negu pats hercogas Žanas de Beri. Manoma, jog kiti du broliai Žanas ir Ermanas taip pat mirė 1416 metais, dėl to rankraštis liko nebaigtas.

„Nuostabiojo hercogo Beri rankraščio“ analizė, miniatiūrų stilius, forma meno istorikams, t. y. amerikiečių vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo renesanso meno specialistui Milardui Meisui bei Kondė muziejaus direktoriui, filologijos mokslų daktarui, rašytojui Raimondui Kazeliui leido suprasti, kokia buvo rankraščio kūrimo eiga. Milardas Meisas priskaičiavo trylika skirtingų rankraščio autorių.

Nauja rankraščio analizė, atlikta Prancūzijos tekstų istorijos analizės instituto (pranc. L’Institut de recherche et d’histoire des textes) ekspertės Patricijos Štirneman, rodo, jog prie rankraščio sukūrimo prisidėjo 27 dailininkai.^[4]

Kondė muziejaus direktorius Raimondas Kazelis mano, jog broliai Limburgai pradėjo dirbti su rankraščiu apie 1410 m.^[5]

Patricija Štirneman mano, jog rankraščio kūrimas prasidėjo metais vėliau, t. y. 1411 m., nes 73 rankraščio lape „Visų Šventųjų litanija“ (lot. Kyrie, eleison) paminėtas Šv. Albertas (it. Alberto da Trapani), kuris paskelbtas šventuoju popiežiaus Siksto IV 1476 m., tačiau Karmelitų ordino vienuoliai jau 1411 m. įvedė šio Sicilijos Karmelitų ordino šventiko pašlovinimo šventę.^[6]

Trijų brolių Polio, Žano ir Ermano Limburgų pagrindinė rankraščio dalis buvo sukurta 1412–1416 metais hercogui Žanui de Beri priklausiusiame dvare, kuriame dailininkai galėjo koncentruotis tik ties rankraščio kūryba neblaškydami dėmesio kitiems dalykams.^[7]

Pagal Kazelio ir vokiečių meno eksperto Johano Ratchofero versiją, broliai Limburgai pradėję kurti rankraštį laikėsi tam tikro plano. Rankraštyje visame lape išdėstytos didžiosios miniatiūros su teksto lauku, padalintu į du stulpelius, kiekviename jų išdėstyta po keturias eilutes teksto. Taip pat yra mažosios miniatiūros, įterptos į teksto dalį.^[8]

Būtent pagal tokį planą buvo kuriamas rankraštis, šios struktūros laikėsi ir šiek tiek vėlesni autoriai, prisidėję prie rankraščio kūrimo. Kažkuriais metais broliai Limburgai padarė pertrauką ir prie rankraščio sugrįžo tik 1412 m. Rankraščio kūrimo pradiniame etape broliai dirbo kartu, o po 1412 m. jie ėmė savarankiškai kurti rankraščio miniatiūras. Rankraščio kūrimo darbai buvo pertraukti 1416 m., kai mirė ir užsakovas, ir rankraščio autoriai, tikėtina, nuo maro epidemijos. Iš viso broliai Limburgai sukūrė 65 miniatiūras.

Būtent 1416 m. „Nuostabusis hercogo Beri rankraštis“ pirmą kartą paminėtas dokumentuose, t. y. hercogo Žano de Beri inventoriaus akte, kuriame hercogas rankraštį aprašė.

Ko gero, niekada nebus išsiaiškinta, koks buvo kiekvieno iš brolių Limburgų indėlis į minėtą rankraštį. Pagrindinis rašytinis dokumentas, liudijantis apie jų autorystę, 1416 m. hercogo minėtas Žano de Beri inventoriaus aktas. Iš kitų rašytinių šaltinių galima daryti išvadą, jog Polis Limburgas buvo rankraščio kūrimo koordinatorius ir vadovas. Iki šiol nėra žinoma, kaip buvo organizuotas kūrybos procesas, kas sukūrė bendrą koncepciją, ar buvo rankraščio „Metų ciklas“ padalintas kokiomis nors dalimis tarp brolių, ar vienas jų kūrė peizažus, kitas – žmones ir t. t.

Meno istorikai atkreipė dėmesį, jog broliams Limburgams įtaką darė Antikos periodo kūriniai. Rankraštyje sukurtos Adomo iš miniatiūros „Pirmoji nuodėmė ir išvarymas iš Rojaus“, atgijusio Lozoriaus, „Anatominio žmogaus“ figūros atitinka Antikos skulptūrų prototipus.

Architektūriniai rankraščio elementai miniatiūrose „Šv. Grigaliaus procesija“, „Verbų sekmadienis“ primena Italijos peizažus ir landšaftus. Analogiją su XIV–XV a. Italijos meno kūriniais turi ir miniatiūra „Grabnyčios“ (Meno ekspertai mato panašumą su Florencijos Šventojo Kryžiaus bazilikoje esančia freska). Miniatiūrą „Angelų maištininkų nuopuolis“ lygina su Luvre esančiu paveikslu „Angelų nuopuolis“.

Meno ekspertas Milardas Meisas visgi pabandė atskirti kiekvieno iš brolių Limburgų sukurtas iliustracijas. Pagal Meisą, iš didžiųjų miniatiūrų 19 sukurta Polio Limburgo, kurį ekspertas laiko talentingiausiu iš brolių, 14 iliustracijų sukurta Žano Limburgo ir 8 iliustracijos – Ermano Limburgo. Meisas taip pat išskyrė miniatiūras, kurias broliai Limburgai kūrė kartu.^[9] Tačiau ši Meiso analizė iš karto susilaukė kritikos po jo knygos „Broliai Limburgai ir jų amžininkai“ pasirodymo. Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos kuratorius Fransua Avrilis išsakė abejones Meiso knygos recenzijoje teigdamas, jog tai tik versija, o nėra faktų, patvirtinančių Meiso išvadas.^[10]

Stilistiniai miniatiūrų skirtumai buvo pastebėti jau pirmųjų rankraščio ekspertų.

Juos pastebėjo ir hercogas Henrikas Orleanietis. Nustatyti kitą rankraščio dailininką padėjo miniatiūra „Liūdintis vyras prie kryžiaus“ (pranc. Le Christ de pitié). Miniatiūros apačioje pavaizduoti herbai leido nustatyti, jog tai Savojos hercogas Karlas I ir jo žmona Blanša Montferrat. Karlas I mirė 1490 m., dėl to antroji grupė sukurtų miniatiūrų datuojama 1485–1490 m.

Dailininko pavardę padėjo nustatyti rankraščio miniatiūrų panašumas su miniatiūromis „Iliustruota Apokalipsė“, kurias Savojos hercogui Karlui I 1482 metais sukūrė dailininkas Žanas Kolombas.

Žanui Kolombui įtaką darė vienas žymiausių to meto prancūzų iliustratorių miniatiūristų Žanas Fukė. Kolombo miniatiūrų veidai labiau išreikšti ir aštresni negu brolių Limburgų.

Žano Kolombo sukurtos didžiosios rankraščio iliustracijos išsiskiria dekoruotų architektūrinių elementų turtingumu, marmurinių ar paauksuotų kolonų motyvais.

Kolombui priskiriamos 23 didžiosios rankraščio miniatiūros iš 66.

Kai kurias brolių Limburgų nebaigtas miniatiūras Žanas Kolombas užbaigė. Tam, kad padidintų iliustraciją, Kolombas trumpino tekstą (dvi kolonos po tris – keturias eilutes), perkėlinėjo tekstą į kitą vietą jį sutrumpindamas.^[11]

Rankraštyje matomos dviejų skirtingų epochų tendencijos. Į tai atkreipė dėmesį ir Omalio grafystės hercogas Henrikas Orleanietis.

Viskas, kas sukurta rankraštyje iki 1416 m., skiriasi nuo to, ką sukūrė Žanas Kolombas 1485 m. ir ką pridėjo kiti rankraščio autoriai. Tuo metu, kai su rankraščiu dirbo Kolombas, brolių Limburgų pasirinktas gotikinis stilius jau buvo laikomas atgyvenusiu. Kolombo miniatiūros išsiskiria savitu braižu, tačiau visgi jis laikėsi brolių Limburgų užduoto rankraščio tono.

Lotynų kalba surašytas tektas išdėstytas dviem kolonomis, kurių kiekviena sudaro 48 mm. Kiekvienas stulpelių turi 21 arba 22 eilutes. Yra ir kaligrafinio teksto dalių. Tekstas rašytas juodu rašalu (retais atvejais įterptos rudu rašalu parašytos teksto dalys), šriftas gotikinis, aukšto kaligrafinio lygmens. Gali būti, jog tekstą rankraščiui rašė prancūzas Ivonetas Leducas, kuris 1413 metais ėjo tarnybą pas hercogą Žaną de Beri.^[12]

Patricija Štirneman išskiria penkis rankraščio teksto autorius.

Iš tiesų, ekspertams atrodo, jog rankraščio tekstą rašė ir kiti autoriai, nes skiriasi kai kurių lapų šriftas. Vienas autorius surašė didžiąją teksto dalį, dar vienas įrašė kalendoriaus tekstą, trečiasis surašė mėnesių pavadinimus, ketvirtasis rašė tekstą Žano Kolombo miniatiūroms.^[13]

Labiausiai rankraštį išgarsino „Metų laikų“ ciklas, kuris susideda iš 12 miniatiūrų.

Rankraštis tradiciškai prasidėjo nuo kalendoriaus, kad maldų skaitytojas galėtų maldas atsirinkti pagal datas ir bažnytines šventes. Kalendoriuje nurodytos dienos, bažnytinės šventės, šventųjų vardai.

„Metų ciklo“ miniatiūrų kitoje pusėje pavaizduoti arba hercogo Beri rūmai, arba Prancūzijos karaliaus rūmai.

„Metų ciklo“ miniatiūras galima sugrupuoti į dvi dalis. Dalyje jų pavaizduotas aukštuomenės gyvenimas, tamsesnėse – valstiečių skirtingu metų laiku atliekami darbai.^[14]

Vikiteka: Laimingiausios kunigaikščio de Berry valandos – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Millard Meiss, French Painting in the Time of Jean De Berry : Limbourgs and Their Contemporaries, Londres, Thames and Hudson, 1974, 533 p. (ISBN 0-500-23201-6).

• Raymond Cazelles et Johannes Rathofer, Les Très Riches Heures du Duc de Berry, Luzern, Faksimile-Verlag, coll. „Références“, 1984.

• Raymond Cazelles et Johannes Rathofer (préf. Umberto Eco), Les Très Riches Heures du Duc de Berry, Tournai, La Renaissance du Livre, coll. « Références », 2001 (1re éd. 1988) (ISBN 2-8046-0582-5).

• Patricia Stirnemann et Inès Villela-Petit, Les Très Riches Heures du duc de Berry et l’enluminure en France au début du XVe siècle, Paris, Somogy éditions d’art/ Musée Condé, 2004, (ISBN 2850567426).

• Rob Dückers et Pieter Roelofs, The Limbourg Brothers: Nijmegen Masters at the French Court 1400–1416, Anvers, Ludion, 2005, (ISBN 90-5544-596-7).

• Laurent Ferri et Hélène Jacquemard, Les Très Riches Heures du duc de Berry: Un livre-cathédrale, Paris/Chantilly, Skira/Domaine de Chantilly, 2018, (ISBN 978-2370740847).

• Jules Guiffrey, Inventaires de Jean, duc de Berry (1401–1416). Paris: Leroux, 1894.

• Erwin Panofsky, Early Netherlandish Painting, 1953.

• L. Scharcherl, Très Riches Heures, Behind the Gothic masterpiece, München, Prestel, 1996.

• Казель Р., Ратхофер И. Роскошный часослов герцога Беррийского/ Предисловие У. Эко. – М.: Белый город, – 2000 экз. – ISBN 5-7793-0495-5.

• Стародубова В. Братья Лимбурги. – М., 2002. – ISBN 5-7793-0550-1.

• Bellosi L. Come un prato fiorito: studi sull’arte tardogotica. – Editoriale Jaca Book, 2000. – ISBN 88-16-40433-7.

• Bourdin S-J. Analyse des Très Riches Heures du duc de Berry: identification des personnages figurant dans le calendrier. – Dourdan: Imprimerie H . Vial, 1982.

• Hattinger F. Les très riches heures du Duc de Berry. – 1976.