La Teno kultūra (Keltų geležies amžius)
← V a. pr. m. e. – I a. pr. m. e. →
Dab. valstybės	Šveicarija, Austrija, pietų Vokietija, Prancūzija, JK, Slovėnija, Vengrija, kt.
Amžius	Geležies amžius
Lingvistinė grupė	keltai
Jastorfo kultūra – tamsi raudona spalva

La Teno (pranc. La Tène) kultūra (V–I a. pr. m. e.) yra Europos ankstyva ikiromėninė geležies amžiaus archeologinė kultūra. Pavadinta pagal archeologinių radinių vietą La Tène Šveicarijoje, už keleto kilometrų nuo Nešatelio ežero. Ten Hanslis Kopas 1857 m. rado didelį artefaktų lobį.

La Teno kultūra buvo paplitusi ankstyvajame geležies amžiuje (nuo 450 m. pr. m. e. iki romėnų užkariavimo I a.) Dunojaus aukštupyje, iš dalies vidurio ir žemutiniame Dunojaus baseine, dabartinėje Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, pietvakarių Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Šiaurėje ji buvo išsiplėtusi iki Jastorfo kultūros Šiaurės Vokietijoje.^[1] Kultūra išsivystė iš ankstyvojo geležies amžiaus Halštato kultūros be ryškaus kultūrinio lūžio stipriai veikiant Viduržemio (graikų, vėlyvajai etruskų) kultūrai. IV a. pr. m. e. įvyko kultūros centro poslinkis.

Būdingos visų pirma keltiškos meno formos.

Laidojimo būdas priklausė nuo regiono ir keitėsi laikui bėgant. Paplitimo arealo vakaruose ir pietuose iš pradžių vyrauja laidojimas, o šiaurėje ir rytuose – deginimas. Kai kuriuose regionuose tam tikrą laiką (greičiausiai IV a. pr. m. e.) abu laidojimo būdai kurį laiką praktikuoti kartu.

Dėl plataus paplitimo ir regioninių skirtumų negalima pateikti apibendrinančio La Teno kultūros ir jos papročių apibūdinimo.

La Teno kultūra literatūroje dažnai skirstoma į tris laikotarpius:

1. Ankstyvasis La Tenas (taip pat La Tenas I arba La Tenas A ir B): 480–300 m. pr. m. e.
2. Vidurio La Tenas (taip pat La Tenas II arba La Tenas C): 300–100 m. pr. m. e. (atskiruose regionuose iki 150 m. pr. m. e.)
3. Vėlyvasis La Tenas (taip pat La Tenas III arba La Tenas D): 150/ 100 m. pr.m.e, kai kur iki mūsų eros pradžios.

Žinios apie La Teno kultūrą gaunamos iš trijų šaltinių:

• archeologiniai radiniai yra tiesioginiai La Teno kultūros paminklai, kuriais remiantis ir apibūdinama La Teno kultūra;
• rašytiniai šaltiniai. Nuo V a. graikų ir romėnų rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti La Teno kultūros arealas. Minimi keltai arba galai, kuriuos galima sieti su La Teno kultūra. Autoriai dažniausiai yra išoriniai stebėtojai, turintys tik apytikres žinias apie kultūrą, nors, pvz., Julijaus Cezario raštuose, kurie sudaro labai svarbų šaltinį, remiamasi asmenine Cezario patirtimi. Kultūros vaizdavimas dažniausiai atspindi subjektyvius rašančiojo interesus, o ne pateikia objektyvias žinias.
• etnografiniai stebėjimai bei šaltiniai apie vėlesnių laikų keltus Airijoje ir Velse. Šie šaltiniai yra keliais šimtmečiais jaunesni ir iš principo gali būti laikomi nepatikimais, nes tarp La Teno ir šių kultūrų nėra tiesioginio pereinamumo.