Kyšininkavimas (angl. bribery) – tam tikros naudos siūlymas, žadėjimas, davimas, priėmimas ar reikalavimas, skatinantis atlikti nelegalų, neetišką ar pasitikėjimą griaunantį veiksmą. Sociologas E.Sutherland‘as kyšininkavimą priskiria „baltųjų apykaklių“ (angl. white collars) nusikaltimų kategorijai, kuriuos vykdo verslo ar viešojo sektoriaus atstovai. Pasak E. Sutherland, „baltųjų apykaklių“ nusikaltimai mažiau žinomi nei kitų socialinių grupių, nes jiems iškeliama mažiau baudžiamųjų bylų. Tam įtakos turi „baltųjų apykaklių“ statusas valstybėje bei su juo susijusi galia.

Jungtinių Tautų konvencijoje^[1] prieš korupciją kyšininkavimas skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Aktyvus kyšininkavimas reiškia, kad asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai žada, siūlo ar duoda bet kokį nepagrįstą atlygį valstybės pareigūnui. Pasyvus kyšininkavimas reiškia tokio kyšio ėmimą arba prašymą. Teisiškai sureguliuotos ir kitos kyšininkavimo formos – užsienio valstybės pareigūnų kyšininkavimas bei komercinių organizacijų kyšininkavimas.

Tai neteisėtai gautas arba siekiamas gauti nepagrįstas atlygis, neteisėta turtinė nauda, pavyzdžiui, nemokamas automobilio ar namo remontas, neprocentinių paskolų suteikimas, mokesčių sumažinimas ir kt^[2]. LR Baudžiamajame kodekse kyšis yra apibrėžiamas kaip bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus^[3].

Kyšis gali turėti materialias ir nematerialias formas^[4]: daiktai (taip pat ir pinigai), paslaugos, turtinės teisės, turtinių prievolių panaikinimas, sutaupymas nemokant ar mažiau mokant už paslaugą, pranašumo konkurencinėje kovoje įgijimas, supažindinimas su komercine paslaptimi, pelną žadančių ryšių užmezgimas ir pan.

Remiantis STT užsakytu ir „Vilmorus“ atliktu 2011 m. sociologiniu tyrimu „Lietuvos korupcijos žemėlapis“^[5], Lietuvos gyventojai kyšininkavimą kaip ir ankstesniais metais laiko labiausiai paplitusia korupcijos forma Lietuvoje. Tuo metu verslo atstovų ir valstybės tarnautojų nuomone, už kyšininkavimą labiau paplitęs nepotizmas ir protegavimas. Apie 70 proc. visų apklaustųjų mano, kad kyšiai padeda išspręsti problemas. Kyšiais spręsti problemas linkę 57 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, rečiau – verslininkai (40 proc.), dar rečiau – valstybės tarnautojai (35 proc.). 2011 metais kyšį davė apie 20 proc. Lietuvos gyventojų, per pastaruosius 5 metus iki 2011-ųjų – apie 40 proc. Nežymiai, bet nuosekliai mažėja kyšį davusių Lietuvos gyventojų skaičius. Dauguma kyšio per pastaruosius 5 metus nedavusių respondentų teigė nepakliuvę į situacijas, kuomet iš jų būtų reikalavę kyšio, taip pat neturėję tam pinigų. Rezultatai rodo, kad dažniausiai kyšiai duodami Sveikatos apsauga|sveikatos apsaugos]] bei policijos įstaigose. Didžiausias kyšio prievartavimas juntamas iš Kelių policijos pareigūnų, Respublikinių gydymo įstaigų darbuotojų, mažiausiai – iš Mokesčių inspekcijos, Gyventojų registro tarnybos, Registrų centro darbuotojų.^[6]

Pasaulinė nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ atlieka Pasaulio korupcijos barometro sociologinį tyrimą^[7]. Remiantis 2010 metais atlikto tyrimo duomenimis, per pastaruosius metus kyšį įvairias paslaugas teikiančioms įstaigoms davė daugiau kaip 50 proc. apklaustųjų, gyvenančių Afganistane, Kambodžoje, Kamrūne, Indijoje, Irake, Liberijoje, Nigerijoje, Palestinoje, Senegale, Siera Leonėje ir Ugandoje. Mažiausiai (mažiau nei 6 proc. apklaustųjų) – Australijos, Brazilijos, Kanados, Kroatijos, Danijos, Suomijos, Gruzijos, Vokietijos, Honkongo, Islandijos, Airijos, Izraelio, P. Korėjos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Portugalijos, Slovėnijos, Ispanijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, JAV gyventojai. Pastebima, kad jaunesni yra labiau linkę duoti kyšius nei vyresni (žr.lentelę). Dažniausiai kyšiai mokami policijos (29 proc.) įstaigų, Registrų centrų (20 proc.) atstovams, mažiausiai – žemėtvarkos ir švietimo sistemose (6 proc.) bei mokesčių inspekcijose dirbantiems valstybės tarnautojams. Pastebima, kad kyšius labiau linkę mokėti mažesnes pajamas gaunantys respondentai. Lyginant 2006 ir 2010 metų duomenis teigiamų pokyčių nėra – daugumoje tiriamų sričių (policijoje, švietimo, sveikatos sistemose ir pan.) kyšininkavimas ne sumažėjo, o išaugo. Respondentai dažniausiai nurodo, kad kyšininkauja norėdami išvengti problemų su vadovais (44 proc.) ir paspartinti procesus (22 proc.).

LR Baudžiamajame kodekse trys nusikalstamos veikos priskiriamos kyšininkavimui plačiąja prasme. Tai- papirkimas (kyšio siūlymas ir/ar davimas), kyšininkavimas (kyšio reikalavimas ir/ar ėmimas) ir prekyba poveikiu (kyšio siūlymas/davimas per tarpininką)^[8]. Baudžiamoji politika kyšininkavimo atžvilgiu po Nepriklausomybės atkūrimo kito: veikos suskirstytos į nusikaltimus (už kuriuos gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė) ir baudžiamuosius nusižengimus (laisvės atėmimo bausmė neskiriama), plėstas bausmių sąrašas, jos griežtintos. Kyšininkavimo reguliavimui svarbūs tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra pasirašiusi Lietuva. 1999 m. sausio 27 d. Lietuva ratifikavo Europos konvenciją dėl korupcijos ir prisiėmė įsipareigojimus kriminalizuoti konvencijoje numatytas veikas. 1999 m. Lietuva tapo pasaulinės organizacijos GRECO (Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupė) narė ir ratifikavo GRECO veiklą reglamentuojančius teisės aktus – Civilinės teisės konvenciją dėl korupcijos^[9] ir Baudžiamosios teisės konvenciją dėl korupcijos^[10]. GRECO siekia gerinti šalių kovos su korupcija galimybes, prižiūri, kaip šalys narės laikosi įsipareigojimų šioje srityje, nustato kovos su korupcija šalyje trūkumus ir atsižvelgiant į juos pateikia rekomendacijas.

KUI – tai nuo 1999 metų skaičiuojamas indeksas, rodantis, kuriose šalyse veikiančios įmonės labiausiai linkusios kyšininkauti užsienyje^[11]. Tyrimo metu klausiama verslininkų apie jų patirtį dirbant su užsienio įmonėmis, kurios pirmauja pagal savo išorinės prekybos ir investicijų apimtis. Paprastai atliekama apie 3000 tokių interviu. Indekso skalė svyruoja nuo 0 iki 10, kur 0 reiškia, kad tam tikrose valstybėse veikiančios įmonės užsienyje kyšininkauja visada, 10 – niekada. Pagal gautus rezultatus sudaromi šalių ir verslo sektorių reitingai.

• Nė viena iš tirtų 28 šalių nesurinko 10 balų, tai reiškia, kad nė vienoje šalyje veikiančios įmonės nėra vertinamos kaip visiškai skaidrios ir nekyšininkaujančios užsienyje^[12].
• Aukščiausiai įvertintos šalys – Nyderlandai ir Šveicarija (8,8), Belgija (8,7), Vokietija (8,6) ir Japonija (8,6). Žemiausias indeksas skirtas Argentinai ir Jungtiniams Arabų Emyratams (7,3), Indonezijai (7,1), Meksikai (7,0), Kinijai (6,5) ir Rusijai (6,1).
• Mažiausiai kyšininkauti užsienyje linkusios įmonės iš žemės ūkio ir lengvosios pramonės sektorių (indeksas – 7,1), daugiausiai – iš komunikacinių paslaugų bei viešųjų darbų pirkimo ir statybų sektorių (indeksai atitinkamai lygus 6,1 ir 5,3)

Prie kyšininkavimo užsienyje prevencijos gali prisidėti ir verslas, ir valstybė. Valstybėje įstatymais galima kurti verslo aplinką, reglamentuoti užsienio įmonių kyšininkavimą, pavyzdžiui, patraukti baudžiamojon atsakomybėn užsienio verslininkus, kurie kyšininkauja Lietuvoje. Deklaruodamas ir laikydamasis verslo etikos, verslas taip pat prisidėtų prie kyšininkavimo užsienyje prevencijos. Remiantis pasaulinės audito bendrovės „Ernst & Young“ Europoje atlikta apklausa, gera įmonės reputacija, kuri siejama su neįsitraukimu į korupcines veikas, skatina pardavimus.

Per pastarąjį dešimtmetį į tarptautines konvencijas vis dažniau yra įtraukiamos kyšininkavimo prevencijos nuostatos. Pavyzdžiui, Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) priėmė Kyšininkavimo prevencijos konvenciją, kuria reikalauja, kad visos jos narės bei kitos konvenciją ratifikavusios šalys užsienio verslo atstovų kyšininkavimą savo teisinėje bazėje įtvirtintų kaip nusikalstamą veiką. Kitas pavyzdys – Europos Komisijos priimta Korupcijos baudžiamosios teisės konvencija. Joje apibrėžiamos kompleksinės kyšininkavimo prevencijos nuostatos, įtraukiamas ne tik kyšininkavimas tarp verslo ir viešojo sektoriaus, tačiau ir kyšininkavimą tarp verslo ir verslo (angl. private-to-private bribery).

• Transparency International