Įrengtas masyvios kalvos, vadinamos Kapų pušynėliu, viršūnėje. Šiaurės vakarinėje teritorijos dalyje yra tyrimų metu atidengtas ir eksponavimui paliktas didžiojo pilkapio pagrindas, kurį sudaro koncentriniai akmenų žiedai, o pilkapio vietą juosia žemių sampilas, apaugęs želdiniais. Į pietus ir pietryčius nuo šio pilkapio pastebimi dar 3–4 pilkapių sampilai, kurių skersmuo 10–15 m, aukštis – iki 20–30 cm. Teritorija apaugusi ir apsodinta pavienėmis pušelėmis.
Pilkapyną sudarė 6–7 pilkapių grupė, iš kurios išliko 4–5 apardyti pilkapiai. 1963 m. buvo ištirti 2 pilkapiai.[1] Nustatyta, kad I pilkapio sampilas buvo 13 m skersmens ir 1,63 m aukščio, jo pagrindą sudarė 2 koncentriniai akmenų vainikai, o pačiame centre rasta smulkių akmenų grindinys. II pilkapio sampilo skersmuo 6 m, aukštis – 1 m. I pilkapyje rasta 12 žmonių ir 1 žirgo, II pilkapyje – 4 žmonių kapai. Mirusieji laidoti sudeginti, lipdytose molinėse urnose, be įkapių. Žirgas palaidotas nedegintas. Kapai datuojami bronzos amžiaus pabaiga – ankstyvuoju geležies amžiumi.[2] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
