Kura (jap. 倉 arba 蔵) – tradicinis japoniškas sandėlys, skirtas saugoti brangesniems dalykams. Kura paprastai statoma iš medžio, akmens ar molio. Kaimo vietovėse kuros daugiausia skirtos ryžiams laikyti, paprastesnės konstrukcijos ir išvaizdos. Miestuose kuros būdavo sudėtingesnės, tvirtesnės, labiau dekoruotos, dažnai atsparios gaisrams, ypač, skirtos parako laikymui. Kuroje galėjo būti laikoma bet kas nuo ryžių iki religinių reikmenų, tačiau būtent dalykai, laikomi brangiais ir vertingais. Paprastiems, kasdieniams daiktams saugoti japonai statydavosi paprastesnius sandėlius ar pašiūres, vadinamus naya ar koya.

Pirmosios kuros atsirado Jajoi laikotarpiu maždaug 300 m. pr. m. e. – 300 m. ir labiausiai išplito Riūkiū salose bei Amami Ošimoje.^[1] Nara laikotarpiu (710–784 m.) valstybė dažnai rinkdavo mokesčius ryžiais, ir jie būdavo saugojami kurose. Į Japoniją atėjus budizmui, kurose pradėta laikyti ir brangesnius religinius reikmenis ar sūtras.^[2] Pamažu kura tapo statuso visuomenėje simboliu, turimų kurų kiekis, dydis ir išvaizda rodė savininko turtą bei padėtį visuomenėje. Turtingi pirkliai pradėjo statytis ištaigingas, dideles, trijų aukštų kuras.^[2]

Išskiriami keturi pagrindiniai kurų tipai: medinė (rastinė), žeminė – pastatyta iš plūkto molio ant medinio karkaso, akmeninė – iš akmens blokų, bei medžio plokščių. Pastarosios būdavo dažniausiai statomos kaimuose, paprasčiausios ir pigiausios pastatyti. Akmeninės kuros pradėtos plačiau statyti Edo laikotarpiu ir naudotos parakui, amunicijai laikyti. Plūkto molio kuros buvo bene populiariausios dėl atsparumo ugniai, pastovios temperatūros palaikymo. Jos pradėtos statyti Heian laikotarpiu (794–1185 m.), o išpopuliarėjo taip pat Edo laikotarpiu.

• Kura: all about Japanese storehouses