Kubos revoliucinės ginkluotosios pajėgos
Fuerzas Armadas Revolucionarias de Cuba
|
![]()
Kubos herbas
|
| Įkurtos
|
1960
|
| Pajėgų rūšys
|
Armija
Karinis laivynas
Oro gynybos ir oro pajėgos
|
| Vadovybė
|
| Vyriausiasis kariuomenės vadas
|
prezidentas Raulis Kastras
|
| Krašto apsaugos ministras
|
korpuso generolas Julio Casas Regueiro
|
| Žmogiškieji resursai
|
| Amžius
|
17-28 m.
|
Privalomoji tarnyba
(šauktiniai)
|
2 m. (tiek vyrai, tiek moterys)
|
| Mobilizaciniai resursai
|
2 998 201 vyrų, 16-49 m. amžiaus (2010 m. duom.[1]),
2 919 107 moterų, 16-49 m. amžiaus (2010 m. duom.[1])
|
| Tinkamų karinei tarnybai
|
2 446 131 vyrų, 16-49 m. amžiaus (2010 m. duom.[1]),
2 375 590 moterų, 16-49 m. amžiaus (2010 m. duom.[1])
|
Kasmet pasiekia
mobilizacijos amžių
|
72 823 vyrų (2010 m. duom.[1]),
69 108 moterų (2010 m. duom.[1])
|
Aktyvus
personalas
|
79 000
|
| Finansinės išlaidos
|
| Proc. nuo BVP
|
3,8 proc. (2006 m.) (30-ta pasaulyje)
|
Kubos revoliucinės ginkluotosios pajėgos (isp. Fuerzas Armadas Revolucionarias de Cuba, FAR) – Kubos kariuomenė, sudaryta iš trijų šakų: armijos, karinio laivyno, oro ir oro gynybos pajėgų. FAR priskiria ir nereguliarias pajėgas Teritorinės kariuomenės milicija (isp. Milicias de Tropas Territoriales, MTT) ir sukarintą organizaciją Jaunimo darbo armija (angl. Ejército Juvenil del Trabajo, EJT).
Nuo 2006 m. privalomoji karo tarnyba trunka 2 metus, iki tol ji trukdavo 3 metus.
Istorija
Nuo 1966 iki 1990 m. intensyvus bendradarbiavimas su TSRS leido tiek sustiprinti Kubos ginkluotąsias pajėgas, kad šios tapo galingiausios Lotynų Amerikoje. Kubos ginkluotosios pajėgos ėmė veikti ir užsienio šalyse. Pirmoji karinė Kubos misija buvo Ganoje. 1963 m. Kubos kariškiai pasirodė Alžyre.[2] Kuba siuntė savo dalinius į Siriją 1973 m., Etiopiją 1978 m., Angolą 1975–1989 m., Nikaragvą ir Salvadorą po 1980 m.
TSRS rėmė Kubą tiek finansiškai, tiek karine įranga. 1994 m. Kubos ginkluotosiose pajėgose buvo apie 235 000 karių, o dabar sumažėjo iki 80 000.
1989 m. vyko ginkluotųjų pajėgų ir vidaus reikalų ministerijos valymas. Generolas Arnaldas Očoa (Arnaldo Ochoa) ir vidaus reikalų ministerijos pulkininkas Antonio de la Guardia bei brigados generolas Patricio de la Guardia buvo nuteisti už korupciją ir narkotikų gabenimą. Očoa ir Antonio de la Guardia buvo sušaudyti. Po šios bylos Kubos kariuomenė buvo žymiai sumažinta. Daug armijos karininkų buvo perkelti į vidaus reikalų ministeriją.
Kubos karinė galia labai sumažėjo po to, kai ją nustojo remti TSRS. Dabar Kubos ginkluotosiose pajėgose yra 79 000 karių.[3] JAV Gynybos žvalgybos agentūra 1998 m. pranešė, kad Kubos sukarintųjų organizacijų kovinė parengtis per praėjusius 7 metus labai suprastėjo, tačiau išlaikė potencialą „padaryti priešo įsiveržimą brangiu“.[4] Kuba priėmė „liaudies karo“ strategiją, kas parodo ginamąjį dabartinės Kubos kariuomenės pobūdį.
Nuorodos
