PROFILPELAJAR.COM

Kryžiaus žygiai į Pabaltįjį^[1] arba Šiaurės kryžiaus žygiai^[2] – pagoniškų genčių rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje krikščionizacija ir kolonizacija XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje, kurią vykdė vienuolių ordinai ir krikščioniškos karalystės. Žymiausi iš tokių kryžiaus žygių yra Livonijos kryžiaus žygis ir Prūsijos kryžiaus žygis. Dauguma jų buvo vadinami kryžiaus žygiais dar viduramžiais, bet Pirmasis švedų kryžiaus žygis taip pavadintas XIX a. romantikų nacionalistų. Kryžiaus žygius į Pabaltį pradėjo popiežius Aleksandras III savo bule Non parum animus noster 1171 ar 1172 m.^[3]

Kryžiaus žygiai prieš vendus

1147 m. Vokietijos karalystė surengė kryžiaus žygį prieš vendus (Polabės slavus) dabartinėje šiaurės ir rytų Vokietijoje. Jis vyko tuo pat metu kaip Antrasis kryžiaus žygis į Šventąją žemę.

Livonijos kryžiaus žygiai

Vykdamas su vokiečių pirkliais, kurie keliavo senaisiais vikingų maršrutais, vienuolis Meinardas atvyko prie Dauguvos žiočių 1180 m. ir tapo vyskupu 1186 m. Tada jis pastatė bažnyčią skirtą Marijai Dauguvos saloje Ikškilėje (Üxküll). Po lietuvių, kurie grobė vergus, atakos Meinardas pasikvietė mūrininkus iš Gotlando ir pastatė pirmą mūrinę tvirtovę baltų žemėse.^[4]^[5] Popiežius Celestinas III paskelbė kryžiaus žygį prieš baltus 1195 m. Tai pakartotinai padarė popiežius Inocentas III ir Meinardo įpėdinis Bertholdas Hanoverietis su kryžiuočiais atvyko 1198 m. į Rygos įlanką.

1201 m. vyskupystė buvo perkelta į dabartinės Rygos vietą, kur 1202 m. Albertas (Albrecht von Buxthoeven) pastatė Rygos pilį ir įsteigė karinį vienuolių ordiną – kalavijuočius (Fratres militiae Christi). Tuo tarpu patys pagonys krikštytis neskubėjo. Situacija pablogėjo, kai pagonys išžudė grupę krikščionių misionierių. Per 12 metų kalavijuočiai nukariavo lyvius, o savo gyvenamą kraštą pavadino Livonija. 1224–1227 m. vokiečiai atsikraustė į estų žemes ir jas prijungė prie Livonijos. 1236 m. į šiaurę nuo Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kurio metu lietuviai įveikė kalavijuočius. Šiame mūšyje lietuviai ir žemaičiai, vadovaujami Vykinto nugalėjo apie 3000 karių. Tai buvo pirmas didelis vokiečių pralaimėjimas baltų žemėse.^[6] Po nesėkmės sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai, buvo prarasta per 30 metų užkariautos žemės kairiame Dauguvos krante.^[7] 1237 m. kalavijuočiai susijungė su teutonais.

Prūsija ir Lietuva

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vakarų Europos feodalų veržimasis į Rytus buvo susijęs su bendra ekonomine ir politine padėtimi tų šalių, kurios vėlyvaisiais viduramžiais buvo pasiekusios aukščiausią feodalizmo stadiją. Nuo XI a. pabaigos tas šalis užliejo valstiečių judėjimo banga, politiniame gyvenime vis labiau reiškėsi miestai. Atkaklus valstiečių ir miestiečių priešinimasis nebeleido didinti feodalinio spaudimo. Todėl feodalai turto ėmė ieškoti svetimose šalyse. Šio tikslo siekti padėjo krikščionybė. Bažnyčia teigė, kad žemė yra Dievo dovana, skirta krikščionims, o pagonys ir musulmonai ja naudojasi neteisėtai.

Po nesėkmingų kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus, Šv. Romos imperijos imperatoriaus raginami, Vakarų Europos feodalai atsigręžė į pagoniškas Europos tautas. XII a. pab. į rytinėje Baltijos pakrantėje buvusias pagonių žemes vyko vokiečių pirkliai ir misionieriai, lydimi ginkluotų karių. Užkariautojai veržėsi į prūsų žemes ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Tačiau prūsai sukilo ir popiežius vietoje kryžiaus žygio į Jeruzalę žygeivius ėmė siųsti į Prūsiją. Į šį kraštą buvo pakviestas ir vokiečių riterių – Teutonų ordinas.

Po susijungimo su kalavijuočiais žemaičių ir lietuvių žemės tapo apsuptomis kryžiuočių, kurie kėsinosi nukariauti ne tik Lietuvą, bet ir rusų žemes. 1242 m. Livonijos ordinas pralaimėjo Peipaus ežero mūšį rusams, vadovaujamiems Aleksandro Neviškio. Šis pralaimėjimas sustabdė ordino plėtimąsi ir jis galutinai nusitaikė prieš baltus. Tuo metu Prūsijoje taip pat kilo neramumai. Prūsai naikino kryžiuočių pilis.

Lietuvą tuo metu jau buvo suvienijęs Mindaugas. Tačiau kryžiuočiai, pasinaudoję Mindaugo priešais, privertė jį apsikrikštyti. 1251 m. Mindaugas Lietuvoje įvedė feodalinius santykius. O netrukus tapo Lietuvos karaliumi. Lietuvai buvo paskirtas vyskupas ir jam buvo paskirtos kai kurios karalystės žemės. Tačiau žemaičiai visiškai nepakluso vyskupui, ir 1256 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kryžiuočiai užpuolė Žemaitiją, ją ėmė niokoti. Tačiau žemaičiai nusitaikė užpulti Klaipėdos pilį, bet jos užimti taip ir nepavyko. Buvo pasirašytos paliaubos. Po metų vyko dar vienas kryžiaus žygis, bet ne tik prieš baltus, bet ir prieš mongolus totorius. Buvo sutelktos didžiulės galios ir 1260 m. prie Durbės įvyko mūšis. Jame žuvo ir Livonijos ordino magistras, ir švedų princas, ir daugybė žygio dalyvių. Šiame mūšyje žemaičiams vadovavo Žemaitijos vyresniųjų išrinktas Alminas. Ši pergalė paskatino kitas krikščionių užimtas teritorijas sukilti.

1260 m. prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, surengė didžiulį sukilimą. Buvo sušauktas kryžiaus žygis, ir po 14 metų vykusios kovos prūsai buvo numalšinti. Po Mindaugo mirties, praėjus nedideliam laiko tarpui, į valdžią pateko Traidenis. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Traidenis ėmė rengti žygius prieš Livonijos ordiną. Valdant Vyteniui, Livonijos ordinas ėmė plėstis į slavų žemes, o kryžiuočiai įsitvirtino kairiajame Nemuno krante. Prasidėjo nepaliaujamos kovos tarp kryžiuočių ir lietuvių, 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes^[8]. Į valdžią atėjus Gediminui, Lietuva ėmė palaikyti diplomatinius santykius su Vakarų Europa, popiežiumi, Livonijos ordinu. Lietuvoje buvo imtos statyti bažnyčios, krikštyti pagonys. Bet, nepaisant to, vokiečiai LDK ėmė puldinėti dar smarkiau. 1341 m. mūšyje prie Veliuonos su teutonais žuvo ir pats Gediminas. Pasinaudoję susidariusia politine krize LDK, kryžiuočiai užėmė Žemaitiją ir ruožą tarp Kauno ir Gardino. Lietuva praktiškai neteko išėjimo prie jūros. 1345 m. kryžiuočiai, kartu su čekais ir vengrais bandė nesėkmingai užimti Lietuvą, o į valdžią atėjęs Algirdas užpuolė Rygą.

Ordinui nepavykus užimti Lietuvos, kryžiuočiai ėmė naudotis kita taktika, jie rengė smulkius, bet nepaliaujamus puldinėjimus. Ordinas pagrobė vieną iš LDK kunigaikščių Kęstutį ir jį įkalino Marienburgo pilyje, bet jis pabėgo. Kryžiuočiai stengėsi paimti strategiškai svarbią Kauno pilį, todėl palei Nemuno upę pristatė daug pilių. Tačiau per 150 metų trukusius puldinėjimus, kryžiuočiai nesugebėjo įsitvirtinti šiapus Nemuno. Popiežius bandė susitarti dėl Lietuvos krikšto, bet Algirdas reikalavo ginti LDK nuo Aukso Ordos, o kryžiuočiai to daryti nesutiko. 1363 m. Ordinui pavyko užimti ir sunaikinti Kauno pilį. Po dvejų metų kryžiuočiams pavyko pasiekti LDK sostinę Vilnių, bet jo neužėmė. Vėliau lietuviai bandė užimti Karaliaučių, tačiau žygis baigėsi nesėkme, o 1377 m. teutonai nusiaubė Vilnių ir Trakus. XIV a. pab. kryžiuočiai pasinaudoję LDK politine krize, užėmė Žemaitiją ir kitas sritis. Bet susijungus naujiems LDK kunigaikščiams Vytautui ir Jogailai, žemės pradėtos atkovoti.

1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kurioje Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti ir apkrikštyti LDK gyventojus. Ordinas stengėsi įkalbėti popiežių, kad šis nepasirašytų šios sutarties. 1435 m. ties Pabaisku buvo galutinai sumuštas Livonijos ordinas. Laikui bėgant, nusilpo ir iširo teutonų ordinas. Tuo baigėsi ištisa epocha, besitęsusi nuo XI a. iki XV a., kurios metu vyko kryžiaus žygiai. Lietuvos krikštas prasidėjo, kai Jogaila apsikrikštijo Krokuvoje ir tapo Lenkijos karaliumi 1386 m. vasario 15 d. Po to krikštą priėmė beveik visi Jogailos dvariškiai ir riteriai^[9], įskaitant jo brolius Karigailą, Vygantą, Švitrigailą ir pusbrolį Vytautą. Jogaila pasiuntė Poznanės vyskupą Dobrogostą kaip ambasadorių popiežiui Urbonui VI su peticija, kad būtų įkurta Vilniaus vyskupija, o pirmuoju vyskupu būtų paskirtas Andrius Vasila.

Jogaila grįžo į Lietuvą 1387 m. vasarį. Lietuvos kilmingųjų ir jų valstiečių krikštas iš pradžių buvo atliekamas Vilniaus apylinkėse. Po to krikštas pavasarį tęsėsi Aukštaitijoje ir likusioje Lietuvoje. 1389 m. balandžio 19 d. popiežius Urbonas VI pripažino, kad Lietuva yra katalikiška valstybė. Vakarų Europoje Ordino populiarumas smuko, jis išgyveno politinę krizę. Dabar kryžiuočiai nebeturėjo preteksto pulti LDK, nes ši buvo krikščioniška šalis. Tačiau LDK kilo nesutarimai tarp Vytauto ir Jogailos, todėl Vytautas pasitraukė į Ordino pusę ir sutiko jam atiduoti Žemaitiją. Kryžiuočiai ėmė statyti pilis, rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų, juos krikštyti. Žemaičiai sukilo prieš Ordiną. Sukilėlius ėmė remti Vytautas. LDK išvijo iš Žemaitijos kryžiuočius. Teutonai tuo pat metu nesutarė ir su lenkais. Jogaila su Vytautu sutelkė karines galias prie Vyslos upės. 1410 m. liepos 15 d. ties Griunvaldu (Žalgiriu), įvyko lemiamas mūšis prieš kryžiuočius. Kovos pradžioje persvara buvo kryžiuočių pusėje, didžioji dalis lietuvių atsitraukė, kai Ordinas jau ruošėsi švęsti pergalę, staiga pasirodė vėl surinkti lietuvių kariai, nukovė magistrą Ulrichą fon Jungingeną ir nugalėjo kryžiuočius. Žalgirio mūšis nutraukė beveik 200 metų trukusį baltų žemių plėšimą. 1411 m. Ordinas perdavė Žemaitiją LDK. Bet į valdžią atėjus naujam magistrui, šis nesutiko, kad Žemaitija pereitų į LDK rankas. Vėl prasidėjo kariniai konfliktai. LDK sąjungininke tapo Čekija, kurioje stipriai veikė husitų judėjimas. 1422 m. Vytautas ėmė veržtis gilyn į Prūsiją, ir Ordinas turėjo galutinai atsisakyti Žemaitijos.

Išnašos

↑ Hunyadi, Zsolt; József Laszlovszky (2001). The Crusades and the Military Orders: Expanding the Frontiers of Medieval Latin Christianity. Budapest: Central European University Press. p. 606. ISBN 963-9241-42-3.
↑ Christiansen, Erik (1997). The Northern Crusades. London: Penguin Books. p. 287. ISBN 0-14-026653-4.
↑ Christiansen, Eric. The Northern Crusades. London: Penguin Books. pg. 71
↑ Turnbull, Stephen R.; Dennis, Peter (2004). Crusader castles of the Teutonic Knights: The stone castles of Latvia and ... Fortress. 19. Osprey Publishing. pp. 4–5. ISBN 1-84176-712-3. Suarchyvuotas originalas 2014-07-04. Nuoroda tikrinta 2020-03-29.
↑ Jovaiša, Liudas (2008). „Bažnyčia Mindaugo krikšto laikais“. Mindaugas karalius. Aidai. p. 17. ISBN 9789955656562.
↑ Baranauskas, Tomas (2006-09-22). „Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį?“. Delfi.lt. Nuoroda tikrinta 2007-05-09.
↑ Jonas Zinkus; et al., eds. (1987). „Saulės mūšis“. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 3. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. p. 633.
↑ (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18.
↑ Kłoczowski, 54-57.