Krizių jūra (lot. Mare Crisium, 17° š. pl. 59° r. ilg. / 17°š. pl. 59°r. ilg. / 17; 59) – Mėnulio jūra, esanti matomosios Mėnulio pusės rytiniame pakraštyje.^[1]

Jūra susidarė prieš apie 3,9 mlrd. metų nuo susidūrimo su kitu kosminiu kūnu. Jos skersmuo 505 km, plotas apie 200 000 km² (apie 180 000 km² kt. lit.). Jūra pasiekia 1,8 km gylį žemiau Mėnulio „jūros lygio“, kai jos kraštų sienos iškyla 3,34 km aukščiau „jūros lygio“, o pietvakariuose iki 3,5 km. Jūros pakraščiai labai gerai išsilaikę ir mažai erodavę. Tai labai lygi jūra. Joje stebimi maži krateriai jos pakraščiuose, o centre jų nėra. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau meteoritų išmušti krateriai „nuskendo“ gilesnėje centrinėje jūros dalyje.

1969 m. Krizių jūroje sudužo TSRS tyrimų aparatas „Луна-15“. 1976 m. „Луна-24“ sėkmingai nusileido jūroje ir pargabeno į Žemę jos paviršiaus mėginių.

Krizių jūra matoma iš Žemės be optinių prietaisų pagalbos ir atrodo kaip iš viršaus žemyn ištęstas ovalas, tačiau realybėje jūros vakarų-rytų skersmuo (560 km) yra didesnis už šiaurės-pietų (420 km).^[2]

Išsiskiriantys aplinkiniai objektai (žr. schemą): į šiaurę nuo jūros – Kleomedo krateris (Cleomedes), į šiaurės rytus − Gyvatės jūra (Mare Anguis), į pietryčius − Kondorsė krateris (Condorset) ir Bangų jūra (Mare Undarum). Į pietus − Firmiko (Firmicus) ir Apolonijo (Apollonius) krateriai. Krateriai į vakarus − jaunas ir ryškus Proklas (Proclus) bei Makrobijus (Macrobius)

• NASA informacija Archyvuota kopija 2017-06-24 iš Wayback Machine projekto.
• Wlasuk, Peter. Observing the Moon, 1 tomas. Springer Science & Business Media, 2000, p. 39