Kompensacinis pailgėjimas – fonologijos ir istorinės kalbotyros reiškinys, kuomet pailgėja balsis, jei po jo einantis to paties skiemens priebalsis arba balsis nusilpsta, išnyksta. Priebalsio išnykimo sąlygotas pailgėjimas gali būti vertinamas kaip kraštutinė fuzijos (susiliejimo) forma. Į tokius balsio pailgėjimo atvejus gali būti žvelgiama kaip į kalbėtojo pastangas išlaikyti buvusių skiemens dalių sumos trukmę.[1]
Pavyzdžiai
Lietuvių kalbos nosiniai balsiai ą, ę, į. ų kilę iš dvigarsiųan, en, in, un. Nykdamas priebalsis /n/ prieš jį einantiems balsiams suteikė nosinį atspalvį, šie garsai buvo virtę tikrais nosiniais balsiais. Po XVI–XVII a. nosinė tartis išnyko, ir, kompensuojant visišką dvigarsio antrojo dėmens išnykimą, šie balsiai galiausiai tapo paprastais ilgaisiais /a:/, /æː/, /i:/, /u:/ (nosinėmis raidėmis juos užrašome tik iš tradicijos).[2]
Žemaičių tarmėje, išnykus dvibalsioai antrajam dėmeniui, /a/ tai kompensuodamas pailgėja: vākā 'vaikai' (brūkšnelis žymi balsio /a:/ ilgumą). Lietuvių kalbos tarmėse esama ir kitų balsio išnykimo sukelto kompensacinio pailgėjimo pavyzdžių.[3]
Vidurinėje anglų kalboje daiktavardis night 'naktis' buvo tariamas /nixt/; vėliau priebalsis /x/ išnyko, o /i/ pailgėjęs virto /i:/, siekiant kompensuoti priebalsio išnykimą, todėl žodis imtas tarti /ni:t/. Dėl tolimesnių pokyčių šis daiktavardis įgijo dabartinį tarimą /nai̯t/.[1]
Friulų kalboje pailgėja balsiai, jei po jų einantis žodžio galo skardusis priebalsis suduslėja (netenka skardumo): *prad > prât 'pieva' (â – ilgasis balsis /a:/).[4]
Semerenio dėsnio atvejai taip pat yra kompensacinio pailgėjimo pavyzdžiai.[5]