Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Klasikinė politinė ekonomija – pirmoji ekonomikos minties modernioji mokykla, kurios kūrėjais laikomi Adam Smith, Jean-Baptiste Say, David Ricardo, Thomas Malthus ir John Stuart Mill.

Klasikinė politinė ekonomija tyrinėja šalies turto augimo prigimtį ir šaltinius, vidaus produkto pasiskirstymą tarp gamybos veiksnių savininkų, didėjant gyventojų skaičiui ir būnant ribotiems ištekliams bei laisvai konkurencijai. Pagrindinį dėmesį klasikinės politinės ekonomijos šalininkai skiria kapitalo kaupimui, rinkų plėtimui ir darbo pasidalijimui. Plėtojama vertės teorija (A. Smitas) ir darbo vertės teorija (D. Rikardas).

Prekių kainas formuoja pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Gyventojų skaičiaus augimą reguliuoja nevienodas pragyvenimo priemonių ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o vartojimo gerybių gamyba aritmetinė.

Išskiriamos dvi klasikinės politinės ekonomijos metodologijos:

• Besiremianti indukcijos metodu (A. Smitas) - formuluoja empirines prielaidas, iš kurių išveda tyrimais gautus empirinius duomenis. Numato nuolatinį žmonių gerovės didėjimą ir turto augimą.
• Besiremianti dedukcijos metodu (D.Rikardas) - formuluoja hipotetines prielaidas, iš jų daro išvadas. tačiau netikrina empiriškai. Prognozės pesimistiškos.

Šis straipsnis apie ekonomiką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.