Klasikinis Holivudo kinas – kino kritikų terminas, vartojamas kalbant tiek apie pasakojamąjį, tiek apie vaizduojamąjį filmų kūrimo stilių, visų pirma susiformavusį paskutiniaisiais nebyliojo kino epochos metais – XX a. 2-ajame – 3-iajame dešimtmečiuose. Vėliau šis stilius įsigalėjo Amerikos kine Holivudo aukso amžiuje – maždaug nuo 1927 m. (atsiradus garsiniam kinui) iki 1969 m.[1] Galiausiai jis tapo įtakingiausiu ir labiausiai paplitusiu filmų kūrimo stiliumi visame pasaulyje.[2]
Klasikiniam Holivudo kinui būdingas aiškią pradžią, vidurį ir atomazgą turintis pasakojimas. Veikėjai yra individualizuoti, motyvuoti psichologiškai, o ne socialiai.[2] Laikas klasikiniame Holivudo kine – nenutrūkstamas, linijinis ir vientisas, nebent, kaip išimtis, įterpiami praeitį vaizduojantys epizodai.[4] Žiūrovui pristatoma erdvė turi kurti pastovumo įspūdį, įtikinti žiūrovą, kad objektai yra tikri, egzistuoja ne tik filme. Mėginama panaikinti dvimatiškumą (imituojama trimatė erdvė). Daug dėmesio skiriama žmogaus kūnui, mimikai, gestams.[5] Laiko ir erdvės ypatybės paklūsta pasakojimui. Klasikiniam Holivudo kinui būdingi tam tikri kinomatografijos sprendimai: tęstinumo montažas (angl.continuity editing), 180 laipsnių taisyklė, 30 laipsnių taisyklė, kurie žiūrovui turi sustiprinti tikroviškumo įspūdį (tarsi jis savo akimis žvelgtų į veiksmo sceną) ir neleisti nutrūkti filmo pasakojimui; ribotas nutrūkstančių, peršokančių kadrų (angl.jump cut) naudojimas, nebent jie pasitelkiami kaip ašiniai kadrai (angl.axial cut) vaizdui priartinti arba atitolinti.[6]