Celsas, Kelsas (lot.Celsus, sen. gr.Κέλσος, II a.) arba Kornelijus – romėnų filosofas, epikūrietis, vienas pirmųjų antikinių krikščionybės kritikų. Pagrindinis jo veikalas „Teisingas žodis“ (Λόγος Ἀληθής) (apie 177 m.) išliko tik Origeno veikalo „Contra Celsum“ citatose. Pasak Kelsą kritikavusio Origeno, krikščionybę Kelsas laikė prietaru, nevertu apsišvietusio žmogaus, mėgino parodyti jos mitologijos ir teologijos nepagrįstumą, iškelti politeizmo pranašumus. Išjuokė krikščionybės pretenzijas į išskirtinumą iš kitų religijų; ironizavo dėl Kristaus dieviškumo ir jo, kaip žmonijos atpirkėjo, misijos; smerkė Senojo Testamento antroporfizmą ir amoralumą; puolė krikščionių tikėjimą Kristaus įsikūnijimu ir jo darytais stebuklais; piktinosi, kad krikščionys nenori duoti ir gauti paaiškinimų dėl to, kuo jie tiki.
Romėnų mokslininkas Kelsas apie 178 m. pradėjo viešą ginčą (polemiką) prieš krikščionis. Šis mokslininkas siekė įrodyti, jog krikščionybė yra be istorinio pagrindo, taip pat teigė, kad Kristaus mokymas – nelogiškas, protu nesuvokimas, kenksmingas, naikinantis žmogaus asmenybę. Veikale „Tikrasis žodis“ Kelsas smerkė biblijinį mokymą. Šiuo darbu mokslininkas siekė, kad žmonės atsisakytų krikščionybės ir vadino ją sekta. Kelsas žmones, pasirinkusius krikščioniškąjį tikėjimą ir gyvenimą, užjautė, jų gailėjo.
Celsas taip pat parašė pirmąjį susistemintą traktatą apie psichikos ligas ir pavartoto terminą insania – „beprotybė“.[1]
