Kasablankos konferencija – susitikimas, vykęs 1943 m. sausio 14–sausio 24 d. Kasablankoje, Prancūzijos Maroke tarp JAV ir Jungtinės Karalystės vyriausybių vadovų – prezidento Franklino Ruzvelto ir premjero Vinstono Čerčilio.^[1] Slaptose Sąjungininkų derybose kartu su šių šalių karinių pajėgų štabų vadovais buvo aptariama tolesnė Antrojo pasaulinio karo įvykių eiga. Į susitikimą pakviestas TSRS vadovas Josifas Stalinas neatvyko dėl neva tuo metu vykusio svarbaus Stalingrado mūšio.

Pirmą kartą Sąjungininkai galėjo numatyti, kur ir kada jų vykdomi kariniai veiksmai bus perkelti į Europos teritoriją. Šiaurės Afrika praktiškai visa buvo kontroliuojama Sąjungininkų kariuomenių, mūšiai vyko tik Tunise. JAV pasiekė esminį lūžį Ramiajame vandenyne kare su Japonijos imperija, laimėjusi Gvadalkanalio mūšį. Tačiau realią grėsmę amerikiečių kariniam tiekimui į Didžiąją Britaniją ir Afriką kėlė nacių Vokietijos povandeniniai laivai Atlanto vandenyne. Nors visa JAV pramonė buvo pajungta ginkluotės gamybai, tačiau trūko resursų tolesnių karinių operacijų planavimui.

Konferencijoje nutarta visų pirma užbaigti karą Afrikoje, 1943 m. vasarą užimant Tunisą, po to išsilaipinti Sicilijoje. Puolamoji operacija Europos žemyne perkelta į 1944 m. Britai pasiliko galimybę čia sukurti placdarmą 1943 m. pabaigoje. Amerikiečiai paskelbė apie savo karinių veiksmų prioritetus Ramiajame vandenyne, neatmesdami savo pirmalaikio dalyvavimo puolamosiose operacijose sausumoje Europoje, esant tam tikriems TSRS karinių pajėgų pasiekimams. Taip pat nutarta sustiprinti Vokietijos strateginių objektų ir miestų bombardavimą iš oro.

Vakarų sąjungininkai pirmą kartą išdėstė spaudai savo reikalavimus dėl Vokietijos, Italijos ir Japonijos besąlyginės kapituliacijos.

Vikiteka: Kasablankos konferencija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Sąrašas:Antrojo pasaulinio karo konferencijos
• Kasablankos konferencija 1943 m.