Savojos dinastijos šalutinės šakos atstovas. Vaikystėje ištremtas iš Italijos gyveno Paryžiuje ir Ženevoje, kur jį paveikė Prancūzijos revoliucijos liberalios idėjos. Grįžę į Milaną vietos liberalų laikytas tinkamiausiu kandidatu į Sardinijos karalystės sostą.
Šeima
1817 metais jis vedė Mariją Teresę Toskanę (1801−55), Ferdinando III Toskano jaunesnę dukterį. Vaikai:
1820 m. kovą prasidėjus sukilimui Milane ir atsistatydinus karaliui Viktorui Emanueliui I, trumpai buvo regentas, mirus karaliui Karoliui Feliksui paveldėjo sostą. Karolis Albertas sušvelnino politinį režimą ir paskatino ūkio ir socialinę raidą. 1848 m. kilus revoliucijom Europoje, siekė vadovauti kovai dėl Italijos suvienijimo: 1848–1849 m. Sardinija kariavo su Austrija, bet pralaimėjo. Karolis Albertas atsisakė sosto ir emigravo į Portugaliją.[1]
Šaltiniai
↑Karolis Albertas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 472 psl.