Karolina Praniauskaitė (pati pasirašinėjo lenk. Karolina Anna Proniewska, 1828 m. sausio 18 d. – 1859 m. gegužės 26 d.) – žemaičių poetė ir vertėja.^[1][2]

Gimė Padurbinio dvarelyje (Telšių raj.), žemaičių bajorų šeimoje. Tėvas Teofilis Praniauskas mirė, kai Karolinai buvo septyneri, nuo to laiko motina Eleonora vertėsi sunkiai. Karolinos broliai priklausė už Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos pasisakantiems Žemaitijos intelektualams. Nuo vaikystės Karolina sirgo džiova. Mokėsi savarankiškai, kalbėjo ir rašė lenkiškai ir lietuviškai, vertė iš lenkų kalbos, kurį laiką mokytojavo Telšiuose.

1855 m. per seserį Teklę susipažino su Antanu Baranausku, jaunu poetu, tuo metu dirbusiu raštinėje Sedoje. Jiedu susirašinėjo laiškais, keitėsi savo kūryba. Karolina įkvėpė Baranauskui meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, skatino rašyti lietuviškai. Praniauskaitės brolis padėjo Baranauskui įstoti į kunigų seminariją Varniuose.

1858 m. broliui Otonui perėmus Utenos parapiją, Karolina su motina persikėlė gyventi į Utenos kleboniją. Čia K. Praniauskaitė 1859 m. gegužės 26 d. mirė nuo džiovos, sulaukusi tik 31 metų. Jos laiškai ir dienoraščiai po mirties buvo sudeginti, neišliko ir jos fotografijų. Palaidota Utenos senosiose kapinėse, nors tikslus kapas nežinomas. Simbolinis stogastulpis pastatytas prie pagrindinio tako link kapinių koplyčios. Jos vardu pavadinta biblioteka Telšiuose.

Pirmuosius eilėraščius parašė septynerių metų amžiaus. Kūrybos leidybą finansavo brolis, dirbęs žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriate. Kaip poetė buvo žinoma ir Lenkijoje, ir Lietuvoje.

Kūryba siejama su romantinės literatūros tradicija. Literatūrinius interesus labiausiai formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva, Vilniumi: A. Mickevičius, J. Kraševskis, V. Sirokomlė (Adomui Mickevičiui ji pati parašiusi mažiausiai vieną eilėraštį). Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija, tautosaka, nes savo aplinkoje jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką. Eilėraščiuose jaučiamas trapus moteriškumas, subtili dvasios melancholija, ilgesys. Nuo K. Praniauskaitės lietuvių literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai.

Parašė poemą „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ (1856 m.) ir eilėraščių rinktinę „Dainelės“ (1858 m.).

K. Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų buvusi problemiška (K. Praniauskaitė eilėraščius rašė lenkiškai), jei ne jos išversta J. Kraševskio poemos „Vitolio rauda“ (išspausdinta 1858 m.) dalis „Žalčio motė“. Tai pirmas šio žymaus lenkų romantiko, daugiausia gyvenusio Vilniuje ir savo kūryboje panaudojusio nemažai lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų, vertimas į lietuvių kalbą.