Kareivinės – statinys, kuriame gyvena karinių formuočių nariai, dažniausiai – karinių dalinių kareiviai. Kareivinėse dažniausiai gyvena privalomosios tarnybos kareiviai. Mokymų ir padidintos kovinės parengties metu kareivinėse apgyvendinamas visas dalinio personalas.
Patalpos
Šiuolaikinėse kareivinėse būna:
miegamieji
mokomosios patalpos
tarnybinės patalpos
buitinės ir sanitarinės patalpos
šaulių ginklų laikymo patalpos
ir kt.
Kareivinės šiais laikais paprastai būna aptvertos (dažnai aukštomis tvoromis, su spygliuota viela), saugomos sargybos padalinių.
Istorija
Kareivinės egzistavo dar Romos imperijoje. Tuometinėse kareivinėse buvo viskas, ko kasdieniniame gyvenime reikėdavo kareiviams. Kareivinės turėdavo savo kepėjus, batsiuvius ir kitus reikalingus amatininkus.
Kareivinės Europoje vėl atsirado XVII a. pabaigoje, kai atsirado nuolatinė reguliari kariuomenė. Iki tol kareiviai būdavo apgyvendinami paprastuose gyvenamuose pastatuose.
XVIII a. Prūsijoje kareivinėse gyvendavo ir kariškių šeimos. XIX a. Vokietijos kareivinėse būdavo apgyvendinami tik kareiviai. Kareivinių pastatai būdavo kelių dydžių, priklausomai nuo to, kokio dalinio (kuopos ar bataliono) kareiviai jame bus apgyvendinti. Dažnai batalionų kareivinėse kiekviena kuopa turėdavo savo aukštą, prie kurio laiptų būdavo puskarininkių kambariai.
Kareivinių rūšys
Gynybinės kareivinės
Gynybinės kareivinės – gynybai pritaikytos kareivinės, kurių konstrukcija užtikrindavo apsaugą nuo to meto apgulties artilerijos. Tai būdavo 2–3 aukštų akmeniniai ar plytiniai pastatai su storomis sienomis ir skliautais, kuriose būdavo numatyti artilerijos ugnies taškai – kazematai 1–2 patrankoms su didelėmis ambrazūromis. Taikos metu ambrazūros būdavo uždengiamos skydais. Gynybines kareivines statydavo tvirtovių tipo įtvirtinimuose, kur jos sudarydavo atskirus retranšementus ir reduitus. Tokios kareivinės dažnai būdavo statomos fortų goržose (goržos kareivinės).
XIX a. pabaigoje atsiradus sunkiajai apgulties artilerijai šis kareivinių tipas pasidarė beprasmis.