Tai asmenvardinis vietovardis, kilęs iš apylinkėse paplitusios pavardės Kantvainis. Sprendžiant iš to, kad pavardė Kantvainis nebuvo išplitusi toliau negu 10 km spinduliu, galima daryti prielaidą, kad pirmieji šio asmenvardžio turėtojai Priekulės–Vanagų apylinkėse galėjo būti atsikėlėliai, greičiausiai, iš Prūsijos, ir atsikėlė jie dar tada, kai nebuvo nusistovėjusi jų pavardės forma, asmenvardyje figūravo du vardai. Asmenvardis, matyt, prūsiškas, dvieskiemenis, iš šaknų kant- (plg. prūs.Cante, Cantekaym, Kantwyden) ir vain- (plg. Wayniten, Waynothin).[2]
Šaknis kant- siejama su liet.kę̃sti, kentė́ti, kantùs, kančià, pakantùs, pakantà, šaknis vain- siejama su liet. vainà „yda, kaltė, priežastis“.[3]
Istorija
1785 m. minimas kaip mišrus kaimas, buvo 6 sodybos.
Kaime stovėjo Jono Genio malūnas, kuris sovietiniais metais buvo įtrauktas į technikos paminklų sąrašą.[4]
XVII a. Kantvainuose užeigą turėjo Prūsijos filosofo I. Kanto prosenelis Richardas Kantas. 1698 m. Imanuelio Kanto senelis Hansas Kantas išsikėlė iš Kantvainų į Verdainę.[2] I. Kanto senelis dirbo balniumi Klaipėdoje, o tėvas jau vertėsi tuo pačiu amatu Karaliaučiuje.
↑ 2,02,1Dalia Kiseliūnaitė. Klaipėdos krašto toponimai: istorinis ir etimologinis registras. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020. // psl. 107–108.