Kančendžanga (nep. कञ्चनजङ्घा = Kañcanjaṅghā) – trečias pagal aukštį kalnas pasaulyje. Kalnas išsidėstęs Indijos (Sikimo) ir Nepalo (Meči) pasienyje, Himalajuose.[1] Tai yra didžiulis masyvas, sudarytas iš 5 viršūnių, iš kurių aukščiausia – 8586 m aukščio.[2] Nuo 1838 iki 1852 m. Kančendžanga buvo laikoma aukščiausiu pasaulio kalnu. Iki 2010 m. į kalną buvo įkopę 243 alpinistai.[3]
Sikimų žmonės šį kalną laiko šventu, todėl daugelis į kalną kopusių ekspedicijų, įskaitant ir pačias pirmąsias, gerbdamos vietinių žmonių tikėjimą sustodavo likus vos keliems žingsniams iki viršūnės.
Pavadinimas
Kalno pavadinimas, sudarytas remiantis tibetiečių bei sanskrito kalbomis, reiškia „Penki didžiojo sniego lobiai“ (kang – sniegas; chen – didelis; zod – lobis; nga – penki).[4] Pavadinimas simbolizuoja penkias kalną sudarančias viršūnes.
Geografija
Kančendžanga yra labiausiai į rytus nutolusi viršukalnė, kuri yra aukštesnė nei 8000 m. Kalnas išsidėstęs rytinėje Himalajų dalyje, Indijos ir Nepalo pasienyje. Kančendžangos masyvą sudaro 5 viršūnės:
Pagrindinė Kančendžanga – 8586 m
Vakarų Kančendžanga – 8505 m
Pietų Kančendžanga – 8494 m
Centrinė Kančendžanga – 8482 m
Kanbačenas – 7903 m
Trys viršūnės – pagrindinė, centrinė bei pietinė yra išsidėsčiusios ties Indijos ir Nepalo pasieniu, o likusios dvi – priklauso Nepalui.
Kopimai
Pirmasis bandymas įkopti į Kančendžangą įvyko 1905 m. Tuomet ekspedicija, vadovaujama Alisterio Kraulio, pasiekė maždaug 6500 m aukštį.
1929 m. vokiečių ekspedicija pasiekė 7390 m, tačiau galiausiai, dėl įsisiautėjusios pūgos, privalėjo grįžti atgal.
1955 m. gegužės 25 d. britams, Joe Brown ir George Band galiausiai pavyko pasiekti kalno viršūnę. Jau kitą dieną jų žygį pakartojo dar du tos pačios ekspedicijos nariai.
1979 m. anglai Doug Scott, Peter Boardman ir Joe Tasker pasiekė kalno viršūnę nesinaudodami deguonies balionais.
1983 m. prancūzas Pierre Beghin tapo pirmuoju, kuris į Kančendžangą užkopė vienas.
1986 m. lenkai Jerzy Kukuczka ir Krzysztof Wielicki pirmieji į Kančendžangą užkopė žiemą.