Kalista – antras pagal dydį Jupiterio palydovas (ir trečias pagal dydį palydovas Saulės sistemoje). Jis tik šiek tiek mažesnis už Merkurijų.[1]
Kalista ilgai buvo laikoma neaktyviu mėnuliu, kurio krateriais nusėtame paviršiuje mažai kas vyksta – nematyti nei aktyvių ugnikalnių, nei tektoninių plokščių judėjimo. Bet 1990 m. Galileo erdvėlaivis nustatė, jog po paviršiumi gali būti sūrus vandenynas, taigi ši vieta potencialiai galėtų tikti gyvybei.[1]
Paviršius ir sandara
Gipul Catena kraterių grandinė. Grandinė atsirado greta nukritus daugeliui prieš tai jau suskilusios kometos fragmentų.[2]
Kalistos paviršius yra ledinis su daugybe smūginių kraterių. Tai vienas labiausiai Saulės sistemoje krateriais išvarpytų paviršių, labai senas (apie 4 milijardų metų senumo). Tai, kad krateriai per tiek laiko neišnyko, rodo labai menką geologinį aktyvumą. Kalista atrodo tarsi aptaškyta baltais taškais – manoma, jog tai apledėjusios kalnų viršūnės.[1]
Manoma, kad po ~250 km storio ledo pluta gali būti sūrus vandenynas, dar giliau – uolienų ir ledo mišinys. Dabar manoma, jog vandenynas slypi giliau, nei anksčiau galvota, o gal jo net ir visai nėra. Jei visgi yra, jis liečiasi su uolėtu paviršiumi, taip sudarydamas geresnes sąlygas gyvybei atsirasti.[1]
Kalista turi silpną magnetinį lauką. 1999 m. Galileo aptiko labai retą anglies dioksido atmosferą. Šiuo metu manoma, jog joje gali būti ir šiek tiek vandenilio bei deguonies.[1]Galileo taip pat aptiko aktyvią jonosferą.[3]
