Kalbos padargai, arba šnekos padargai – organai, dalyvaujantys tariant kalbos garsus. Šie organai pasitelkiami ne tik kalbėti, bet ir kvėpuoti, virškinti bei kitoms fiziologinėms funkcijoms.^[1]

Atsižvelgiant į reikšmę garsų artikuliacijai, skiriamos dvi kalbos padargų sistemos: energinė ir artikuliacinė. Energinei sistemai priklauso diafragma, plaučiai, bronchai ir gerklė. Energinė sistema oru, kaip garso šaltiniu, aprūpina artikuliacinę sistemą, į kurią įeina gerklos, liežuvis, dantys su dantenomis, gomurys, lūpos, burnos ir viršutinių kvėpavimo takų ertmės.^[1]

Artikuliacinės sistemos kalbos padargai dalijami į aktyviuosius (balso klostės, užpakalinė ryklės sienelė, minkštasis gomurys su liežuvėliu, liežuvis ir lūpos) ir pasyviuosius (dantys, dantenos, kietasis gomurys). Balso klostės išgauna balsą tariant balsius, sonantus, skardžiuosius priebalsius bei tam tikrus dusliuosius priebalsius. Kuo ilgesnės ir storesnės balso klostės, tuo žemesnis balsas. Burnos ertmės, liežuvio, dantų su dantenomis, gomurio ir lūpų paskirtis dvejopa: sukurti iš plaučių išstumiamai oro srovei įvairių kliūčių, lemiančių čia susidarančių garsų (priebalsių) ypatybes, ir keičiant savo formą bei tūrį moduliuoti balsą jį paverčiant skirtingais tembro garsais – balsiais. Nosies ertmė prisideda prie nosinių garsų, balsių ir priebalsių, artikuliacijos.^[1]