Justinas Mikutis
Justinas Mikutis. Vinco Kisarausko nuotrauka
Gimė	1922 m. balandžio 27 d. Šateikių Rūdaičiai, Platelių valsčius
Mirė	1988 m. birželio 2 d. (66 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Karveliškių kapinėse
Veikla	mąstytojas

Justinas Mikutis (1922 m. balandžio 27 d. Šateikių Rūdaičiuose, Platelių valsčiuje – 1988 m. birželio 2 d. Vilniuje) – Lietuvos mąstytojas.

Gimė žemdirbių Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje (vaikai Antanas (g. 1917 m.), Ona (g. 1918 m.), Justinas (g. 1922 m.), Ignas (g. 1924 m.)). 1931 m. priimtas iškart į III-skyrių Gintališkės pradžios mokykloje, ją baigė 1934 m. 1935 m. pavasarį savo iniciatyva išlaikė egzaminus Plungės progimnazijoje iškart į trečią klasę. Tų pačių metų rudenį įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją, ją baigė 1941 m. 1941-1942 m. mokytojavo Večių pradžios mokykloje (Skuodo valsčius). 1942 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet 1943 m. kovą VDU uždarius grįžo į Žemaitiją. 1943 m. spalį pradėjo dirbti mokytoju Šiemulių mokykloje Kulių valsčiuje, o gruodį perėjo į Grigaičių pradžios mokyklą (Platelių valsčius, dabartinis Plungės rajonas). 1945 m. gruodį buvo suimtas, neteisingai nuteistas pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį ir 1946 m. birželį ištremtas į Uchtos lagerį, 1951 m. perkeltas į Vorkutos lagerį Komijos Respublikoje. 1956 m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą ir palaipsniui tapo neprisitaikiusios kultūros simboliu, padariusiu įtaką ne tik sovietinės Lietuvos kultūrininkams, bet ir Maskvos, Leningrado disidentų sluoksniams.

Dėl savo bekompromisės laikysenos sovietinio režimo atžvilgiu, sykiu ir tremtyje sugadintos sveikatos, turėjo pragyventi iš savo intelekto ir erudicijos neatitinkančių darbų: Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale dirbo techniniu vertėju (mokėjo lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbas), vėliau gamykloje liftininku. Ypač unikaliai jo geniali asmenybė išsiskleidė dirbant pozuotoju Vilniaus dailės mokykloje ir Dailės institute (1957-1961, 1975-1981 m.). Pertraukų metu, darbų peržiūrose, parodų atidarymuose bei aptarimuose, kelionėse mokiniams ir studentams dėstė savo originalias mintis apie literatūrą, meną, architektūrą, istoriją, religijas, filosofiją ir ypač egzistencializmą ir t. t. (pasak prof. Arvydo Šaltenio, studentai su juo išėjo estetikos, literatūros ir meno filosofijos kursą). Iš atminties originalo kalba deklamuodavo Hölderlino, Georgo Traklio, R.M. Rilke's, J.W. Goethe's, Osipo Mandelštamo, V. Mačernio, A. Mickevičiaus ir kitų poeziją.

Mirė vieną dieną prieš įsikuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse. 1989 m. per Justino mirties metines monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pašventino Viliaus Orvido iškaltą antkapinį paminklą - „Nukryžiuotąjį Kristų“.

Justinas Mikutis ne tik švietė, bet ir ugdė žmogiškąsias vertybes, moralinį, politinį sąmoningumą. Justiną net trys menininkų kartos vadino Mokytoju, laikė draugu: Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Vladas Vildžiūnas, Vytautas Šerys, Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, Valentinas Antanavičius, Šarūnas Šimulynas, Ignas Budrys, Algimantas Stankevičius-Stankus; Leonardas Gutauskas, Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Algimantas Švėgžda, Antanas Martinaitis; Arūnas Vaitkūnas, Audrius Naujokaitis, Eugenijus Varkulevičius, Algė Stankutė-Dargienė, Eglė Velaniškytė, Audronė Petrašiūnaitė, Vilius Orvidas ir kt. Daugelis jų yra piešę, tapę ar lipdę Justino portretus (sukurta daugiau nei 70 darbų). Buvo surengta Justino atminimui skirtų parodų: 1989 m. gegužės 24 - birželio 5 d. Meno darbuotojų rūmuose Vilniuje, 2002 m. balandžio 27 – gegužės 31 d. Platelių dvaro svirne, vėliau Plungės viešojoje bibliotekoje.

Justino įtaką juto, bičiuliavosi ir kitų profesijų kultūros žmonės: Sigitas Geda, Stasys Jonauskas, Petras Juodelis, Vytautas Klova, Marcelijus Martinaitis, Bronius Kutavičius, Edmundas Gedgaudas, čiuvašų poetas Genadijus Aigi ir kt. Nuo gimnazijos laikų Justiną siejo draugystė su Antanu Mončiu.

Justinas įamžintas ir literatūroje: Leonardo Gutausko romanuose „Vilko dantų karoliai“, „Laiškai iš Viešvilės“, esė „Nebylus atsisveikinimas“, eilėraštyje „Justinas Mikutis“ (rinkinyje „In fine“); eilėraštį Justinui dedikavo ir Genadijus Aigi.

Kalbėjimas buvo „Justino kūrybinis aktas“ (Vladas Vildžiūnas), „vieno žmogaus filosofinis teatras“ (Alfonsas Ambraziūnas). J. Mikutis nesiekė visų savo minčių išdėstyti raštu, vis dėlto paliko bent 190 lapų rankraščių, kai kurias mintis jo draugai įrašė į magnetofono juostas. 1988-1997 m. atgimusios Lietuvos periodikoje parengta keliolika jo publikacijų, radijo laidų, publikuota Lietuvos menininkų, bičiulių prisiminimų apie Justiną, sukurtas dviejų dalių dokumentinis filmas „Agrastų vynas“ (1991). Apie jį rašė Tomas Sakalauskas knygoje „Ketvirtoji dimensija“ (1998).

• Justinas Mikutis. „Poetinis kūrybos aktas“. Publikuota almanache „Poezijos pavasaris“ (1989) ir savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2003-12-27.
• Tomas Sakalauskas. „Ketvirtoji dimensija“. Vilnius, Alma littera. 1998.
• Dokumentinis filmas „Agrastų vynas“ (1991) I dalis. LRT archyvas
• Dokumentinis filmas „Agrastų vynas“ (1991) II dalis. LRT archyvas Archyvuota kopija 2014-04-27 iš Wayback Machine projekto.
• Edmundas Gedgaudas. „Žengęs viršūnėmis“. „Literatūra ir menas“ 2012-04-27
• Gintarė Bernotienė. „Laisvė nelaisvės metu Leonardo Gutausko romanuose „Laiškai iš Viešvilės“ ir „Plunksnos““. Soter 2011 Nr. 40 (68).