PROFILPELAJAR.COM

Juostinės keramikos kultūra
(Viena Dunojaus kultūrų)

5600 m. pr. m. e. – 4500 m. pr. m. e.

→

Juostinės keramikos kultūros puodai

Dab. valstybės

Belgija, Vokietija, Čekija, Vengrija, Slovakija, Lenkija

Ist. regionas

Vidurio Europa

Amžius

ankstyvasis neolitas

Vakarų (geltona) ir rytų (žalia) kultūrų VI tūkst. pr. m. e.

Vikiteka

Juostinės keramikos kultūraVikiteka

Juostinės keramikos kultūra (vok. Linearbandkeramik, LBK) – neolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal puodų puošimo juostomis, vingiuotu ar kampuotu raštu, tradiciją.

Arealas ir chronologija

Juostinės keramikos kultūra egzistavo apie 5600–4500 m. pr. m. e. Ji buvo pirmoji iš visų Dunojaus kultūrų, todėl dar vadinama Dunojaus I kultūra. Iš pradžių jos arealas apsiribojo Dunojaus vidurupiu. Kadangi artimiausia geografiškai jai buvo neolitinė Kerešo kultūra pietuose, viena iš hipotezių teigia, jog Juostinės keramikos kultūra išsivystė pastarosios atstovams migruojant į šiaurę. Kita hipotezė sieja kultūros atsiradimą su natūraliu vietos mezolito gyventojų perėjimu į neolito fazę.

Kultūros ankstyvuoju laikotarpiu susiformavo du kultūriniai arealai: Rytinė juostinės keramikos kultūra (kitaip Biuko kultūra, dab. rytų Vengrija) ir Vakarinė juostinės keramikos kultūra. Pastarosios atstovai migravo tolyn į vakarus (Reino slėniu), šiaurę (Elbės slėniu) ir į rytus, išplėsdami teritorijas didžiuliame areale. Didžiausio išsiplėtimo metu kultūra buvo paplitusi Vidurio Europoje nuo Reino vakaruose iki Dniestro rytuose. Juostinės keramikos kultūros gyvenviečių rasta dabartinėje Vengrijoje, Rytų Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Rytų Prancūzijoje.

V tūkst. pr. m. e. vakarinės kultūros areale ryškėjo vidiniai skirtumai. Labiausiai į rytus nutolusiuose regionuose formavosi Dniestro-Bugo kultūra, Tripolės kultūra, Bojano kultūra. Šiaurinėse ir vakarinėse periferijose susiklostė Rioseno kultūra, Hinkelšteino kultūra, Linijinės juostinės keramikos kultūra. Centrinėse juostinės keramikos kultūros teritorijose (Dunojaus vidurupyje) išsivystė tiesioginė palikuonė – Lendjelio kultūra.

Kultūra

Juostinės keramikos kultūros žmonės gyvenvietes kūrė upių terasose, Tatrų kalnuose. Prie Dubnios, Pietų Lenkijoje, 25 km² plote rasta apie 20 gyvenviečių. Iš vertikalių rąstų, kurių vienas galas dažnai buvo storesnis, statėsi 20–45 m ilgio ir 5, 5–7,0 m pločio namus, kurių 3 vidinės sienos (stulpų eilės) rėmė stogą, 2 išorinės buvo glaistytos moliu. Bylanų (Čekija) gyvenvietėje rasti 108 ilgieji namai. Juose buvo duonkepė, grįstų duobių grūdams ir daug puodų maisto atsargoms laikyti, žemdirbystės įrankių. Manoma, dažniausiai Juostinės keramikos kultūros gyvenvietėse buvo 5–8 ilgieji namai. Prie kai kurių namų buvo keturkampiai gardai gyvuliams.

Juostinės keramikos kultūros žmonės vertėsi žemdirbyste – augino kviečius, žirnius, pupas, linus, gyvulininkyste – laikė galvijus, avis, ožkas, kiaules, užsiėmė žvejyba, medžiokle, rinko maistą.

Mirusiuosius laidojo per 100–500 m nuo gyvenvietės ovaliose duobėse suriestus. Įkapės: vazos, kartais papuošalai ir įrankiai. Nitros kapinyne (Slovakija) rasti 72 kapai, išdėstyti grupėmis po penkis ir dešimt, vyrų kapuose rasta akmeninių kaltų ir apyrankių iš kriauklių.^[1]

Literatūra

B. Birkenhagen, Studien zum Siedlungswesen der westlichen Linearbandkeramik. Saarbrücker Beiträge zur Altertumskunde Bd. 75 (Bonn 2003).
Daniela Kern, Eine linearbandkeramische Siedlung von Thomasl, Niederösterreich, Archaeologia Austriaca 67, 1983, S. 97ff.
Norbert Nieszery: Linearbandkeramische Gräberfelder in Bayern. Internationale Archäologie, Bd. 16, Rahden/Westfalen, 1995
W. Meier-Arendt, Die bandkeramische Kultur im Untermaingebiet (Bonn 1966).
H. Maurer, Zur ältesten Linearkeramik im niederösterreichischen Waldviertel, Mitteilungsblatt der Gesellschaft für Vor- und Frühgeschichte 21, Bonn 1990, S. 35 – 45.
H. Maurer, Eine frühneolithische Plastik mit Röntgenstilmerkmalen aus der Slowakei. Mannus 49, 1983, S. 55ff.
Hermann Maurer und Norbert Jama, Linearbandkeramische Kultgefäße aus dem nördlichen Niederösterreich, Archäologie Österreichs 17/1, 2006, 18-20.
H. Maurer, Steinzeitlicher Kult, Horner Schriften zur Ur- und Frühgeschichte Nr. 7/8, Horn 1983, S. 7 – 46.
Hermann Maurer, Archäologische Zeugnisse religiöser Vorstellungen und Praktiken der frühen und mittleren Jungsteinzeit in Niederösterreich. In: Friedrich Berg/Hermann Maurer, IDOLE, Kunst und Kult im Waldviertel vor 7000 Jahren. Horn 1998, S. 23 – 138.
N. Kotova, Neolithization in Ukraine (Oxford 2005).
Jens Lüning (Hrsg.), Die Bandkeramiker. Erste Steinzeitbauern in Deutschland. Bilder einer Ausstellung beim Hessentag in Heppenheim / Bergstraße im Juni 2004 (Rahden/Westfalen 2005). ISBN 3-89646-027-7
Jens Lüning, Grundlagen sesshaften Lebens, in: Spuren der Jahrtausende. Katalog zur Ausstellung, Stuttgart 2002, S. 217–218. ISBN 3-8062-1337-2
P. J. R. Modderman, The Linear Pottery Culture – Diversity in Uniformity. In: Berichten van de Rijksdienst voor her Oudheidkundig Bodemonderzoek. 38, 1988.
A. Zimmermann, Austauschsysteme von Silexartefakten in der Bandkeramik Mitteleuropas. Universitätsforschungen zur prähistorischen Archäologie 26 (Bonn 1995).
Oliver Rück, Neue Aspekte und Modelle in der Siedlungsforschung zur Bandkeramik. Die Siedlung Weisweiler 111 auf der Aldenhovener Platte, Kr. Düren. Internationale Archäologie 105 (Rahden/Westf. 2007). ISBN 978-3-89646-377-7
Harald Stäuble, Häuser und absolute Datierung der Ältesten Bandkeramik. Universitätsforschungen zur prähistorischen Archäologie, 117. ISBN 3-7749-3199-2
Ina Wunn: Götter, Mütter, Ahnenkult, Leidorf 2001, Dissertation, beschäftigt sich mit der Religion der Bandkeramiker, PDF Archyvuota kopija 2010-03-30 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

↑ Juostinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 28 psl.